Leonardo da Vinči kodai

Kūrėjas ateinančioms kartoms paliko daugybę išradimų, meno kūrinių ir paslapčių, kurios ne visos yra atskleistos iki šiol. 

Didieji paveikslai ir jų mįslės

L.da Vinčio paveikslų, kurių autoryste neabejojama, yra išlikę ne tiek ir daug - 14, dar dėl penkių autorystės ginčijamasi, o 6 jo darbai yra dingę. Apžvelkime keletą garsiausių L.da Vinčio šedevrų.

„Turino autoportretas“. Tapytojas sukūrė šį šedevrą 7 metai iki mirties. Paveikslas yra vertingas tuo, kad padeda įsivaizduoti, kaip atrodė Leonardas da Vinčis.

„Vitruvijaus žmogus“. Piešinys buvo sukurtas kaip knygos iliustracija. L.da Vinčis pavaizdavo nuogą žmogų 2 padėtyse, uždėtose viena ant kitos, įrėmintas apskritimu ir kvadratu. Darbas laikomas ir meno kūriniu, ir mokslo darbu. Čia dailininkas pavaizdavo auksines kūno proporcijas ir aukso pjūvį. Piešinys pabrėžia žmogaus natūralų tobulumą ir matematišką proporcingumą.

„Madona Lita“. Tai religinio siužeto paveikslas, skirtas Dievo Motinai (Madonai) ir Kūdikėliui Jėzui. Nors yra nedidelis, paveikslas paperka skaidrumu, gilumu ir grožiu. Tačiau paveikslas taip pat kelia daug klausimų. Kodėl Kūdikėlio rankose - paukščiukas? Kodėl ties krūtine praplėštas Dievo motinos drabužis? Kodėl paveiksle vyrauja tamsūs tonai?

„Paskutinė vakarienė“. „Paskutinė vakarienė“ - freska, kurioje įamžinta paskutinė Kristaus vakarienė Žemėje. Darbas yra ne mažiau paslaptingas negu „Mona Liza“. Mistika gaubia paveikslo sukūrimo istoriją. Dailininkas gana greitai nutapė visų paveikslo herojų portretus, tačiau rasti Jėzaus ir Judo prototipų jam niekaip nesisekė. Kartą L.da Vinčis bažnyčios chore pastebėjo šviesaus gymio, dvasingos išvaizdos jaunuolį - jis ir tapo Kristaus prototipu.

Modelio Judo portretui paieškos užtruko ne vienus metus. Vėliau L.da Vinčis rado pozuotoją - girtuoklį, gulintį nuotekų griovyje. Jau baigęs paveikslą L.da Vinčis sužinojo, kad Kristui ir Judui jam pozavo tas pats žmogus. Tarp „Paskutinės vakarienės“ mįslių - ir Marija Magdalietė. Ją dailininkas pasodino Kristui iš dešinės, kaip teisėtą žmoną, o jų kūnų kontūrai sudaro raidę „M“ - „Matrimonio“ (santuoka).

„Mona Liza“. Tai garsiausias ir mįslingiausias L.da Vinčio paveikslas. Menotyrininkai labai ilgai nesutarė, kas vaizduojamas drobėje - Liza del Džokonda, Izabelė Aragonietė, eilinė italė, pats L.daVinčis ar net jo mokinys Salajis su moteriška suknele. 2005 m. buvo įrodyta, kad paveiksle vaizduojama Liza Gerardini - Frančesko del Džokondo žmona, taigi tampa aiškūs abu pavadinimai: Mona - sutrumpintai - mia donna, - mano ponia, ir Džokonda - pagal Lizos vyro pavardę. Tarp paveikslo paslapčių - demoniška ir kartu dieviška Monos Lizos šypsena.

Įdėmiai žiūrint į jos lūpas atrodo, kad jos ima šypsotis plačiau. Kalbama, kad ilgai žiūrint į tą detalę galima išeiti iš proto.

Kompiuterinis tyrimas rodo, kad Minos Lizos šypsena vienu metu išreiškia laimę, pyktį, baimę ir pasibjaurėjimą.Vieni mokslininkai yra įsitikinę, kad tokį poveikį gali sukelti priekinių dantų nebuvimas arba herojės nėštumas.

Kiti teigia, kad jos išraiška tarsi kas kartą pasprunka nuo žiūrovo akių dėl L.da Vinčio naudotos šešėliavimo technikos - sfumato. Ypatingas ir Monos Lizos žvilgsnis. Kad ir kokiu kampu žiūrėsite į ją, susidaro įspūdis, kad ji žiūri į jus.

Paslėpti pranešimai ir prasmės

L.da Vinčio paveiksluose yra paslapčių, dėl kurių galvas laužo šimtai viso pasaulio mokslininkų. Hugas Kontis (Hugo Conti) nutarė išmėginti veidrodinį metodą ir paveikslams - šią mintį jam pakišo L.da Vinčio rankraščiai, kuriuos galima perskaityti tik veidrodyje.

Paaiškėjo, kad L.daVinčio paveikslų herojai žvilgsniais ir pirštais rodo į vietas, prie kurių reikia pridėti veidrodį, o jame atsiskleidžia paslėptos figūros ir daiktai. Pavyzdžiui, „Paskutinėje vakarienėje“ Jėzaus rankose atsiranda paslėptas indas, kaip manoma, Gralio taurė, be to, du apaštalai veidrodyje virsta riteriais.

H.Kontis mano, kad naudojant veidrodį kiekviename paveiksle galima rasti paslėptą mistinį piešinį.