Lapkričio išvakarės: liūdesys ir linksmybės

Vėlinių laikotarpis seniau buvo ilgas - nuo rugsėjo pabaigos iki lapkričio 11-osios. Žmonės rinkdavosi kapinėse, degdavo laužus, dainuodavo...

Žvakes dega tik lietuviai

Anot Klaipėdos universiteto Teologijos katedros vedėjo dr. Arūno Baublio, šiandienos Klaipėdoje dominuoja Romos katalikai - tai paskutiniųjų 50 metų išdava. Prieš tai miesto gyventojų daugumą sudarė reformacinių bažnyčių atstovai. O reformatoriai Vėlinių beveik nemini. Jiems spalio 31 diena - reformacijos šventė. Tai - Martyno Liuterio tezių paskelbimo diena. Šioms konfesijoms būdinga ne minorinė, o džiaugsminga nuotaika, nes jų suvokimu prasideda bažnyčios atnaujinimas.

Reformatoriai mirusiuosius pagerbia pirmąjį sekmadienį prieš adventą, vadinamąjį mirusiųjų sekmadienį.

Žydų religinės bendruomenės pirmininkas Levas Praisas patikino, jog tokios dienos kaip lietuvių Vėlinės judėjų religijoje nėra. "Tačiau žydai tiki, jog mirusysis turi būti pagerbiamas ir prisimenamas nuolat." Pasak L. Praiso, mirus žmogui, žydai jį stengiasi palaidoti kuo greičiau, iki saulėlydžio. Gimęs iš žemės, žmogus į ją ir sugrįžta.

"Lapkričio 1-ąją degančias žvakutes galima pamatyti ir ant žydų kapų. Tai yra prisitaikymas prie šalies, kurioje gyveni, papročių. Judėjai kapų nepuošia gėlėmis, prie kapo jie atneša akmenį", - sakė Levas Praisas.

Stačiatikiai mirusiuosius pagerbia žvakę uždegdami cerkvėje. Čia už juos meldžiamasi šeštadieniais, kurių tėvas Viktoras priskaičiavo apie septynis. "Paskutinį spalio šeštadienį pagal senąjį kalendorių cerkvėje bus laikomos mišios už mirusiuosius tėvus. Šis mirusiųjų pagerbimas datuojamas nuo XIV amžiaus, kai totoriai į Rusiją bandė atnešti islamą", - sakė dvasininkas.

Anot tėvo Viktoro, žvakės mirusiųjų nesušildo: reikia melstis. "Jūs dabar į kapus lapkričio 1-ąją nueisit, o į bažnyčią - ne. Krikščioniška malda tam ir reikalinga, kad Dievo paprašytume mirusiojo sielą paimti pas save."

Jaunimas protestuoja

Spalio 31 dieną daugelyje Europos šalių ir Amerikoje švenčiamas triukšmingas Helovynas, vyresnių žmonių nuomone, trukdo susikaupti ir deramai pagerbti mirusiuosius. Dr. A. Baublio žodžiais, šios šventės atsiradimas mūsų kultūros tradicijoje, - tai savotiškas jaunimo protestas. "Būkime atviri - kiekviena lietuvių šventė - vos ne su juodu kaspinu. Jaunimas trokšta linksmybių."

Etnologė V. Jankūnaitė priminė, kad Helovynas - senovės keltų šventė, simbolizuojanti Naujuosius metus. Keltai tikėjo, jog per Naujuosius metus ateina vėlės, kurios yra piktosios dvasios, norinčios žmonėms padaryti bloga. Buvo ruošiamas įvairiausias maistas ir nešamas už miesto ribų. Airiams emigravus į Ameriką, ši šventė įgavo karnavalo bruožų. Persirenginėjama buvo tam, kad atbaidytų dvasias, o ne vėles.

"Prieš keturiolika metų atsidarius sienoms, priėmėm visas šventes. Jaunimas mano, jog mūsų šventės verksmingos, tačiau taip nėra; tiesiog lietuviai buvo ramūs žmonės. Nieko blogo nematau, jei Lietuvoje švenčiamas Helovynas. Reikia tik žinoti, ką jis reiškia", - sakė etnologė.

Paklausta, ar negalėtume Vėlinių švęsti kiek linksmiau, Etnokultūros centro darbuotoja tikino: "Kai linksminiesi, negali susikaupti ir prisiminti mirusio žmogaus".

Pats gražiausias Vėlinių bruožas, pasak etnologės, - kad susirenka visa šeima. Jie kalbasi apie išėjusius į amžinybę artimuosius. "Tai šeimos istorija. Ją girdi maži vaikai..."

Auksė Bogužaitė