Kvapų alchemija

Kvapų alchemija

Kvapas - neįveikiama stichija. Nuo ryškios šviesos galima užsimerkti, nuo garsios muzikos - užsikimšti ausis, bet pasklidus kvapui - ilgam nosies neužsikimši. Nereikia būti specialistu, kad atskirtum malonų kvapą nuo nemalonaus, tačiau vargu ar lengva nusakyti, kodėl būtent jis malonus arba ne...

Kvapo suvokimas subjektyvus, pasąmoninis. Apie šią savybę kalbėjo anglų rašytojas fantastas Aldousas Leonardas Huxley, kūręs utopinį naujos visuomenės modelį, kuriame stimuliacija pasitelkiant aromatą pakelia žmonių darbo našumą, įskiepija vaikams paklusnumą, neutralizuoja agresiją ir palaiko socialinę sveikatą... Tuomet, prieš 70 metų, tai buvo gryna fantastika. Šiandien tai panašu į realybę.

PIRMASIS I. Rene Maurice Gattefosse (1881-1950) pirmasis apibendrino informaciją apie gydomąjį eterinių aliejų poveikį. Jis ir sukūrė terminą "aromateapija".

Japonai yra sukūrę aromatinius junginius maksimaliam produktyvumui skatinti: žvalinantis aromatas - iš ryto, šalinantis stresą - po pietų, tonizuojantis, suteikiantis jėgų - vakarop... Esama sintetinių kvapų, skatinančių pirkimą parduotuvėse.

Yra išrastas ir "antikvapas", veikiantis tiksliai atvirkščiai nei kvapas: kaip aromatinės medžiagos molekulės atakuoja nervų receptorius leisdamos užuosti, taip "antikvapo" molekulės veikia tuos pačius receptorius blokuodamos šią galimybę. Chemikų nuomone, ši medžiaga gali išspręsti nemalonių miesto kvapų problemą, tarkime, žuvies turgaus ar mėsos kombinatų zonose.

Tačiau valdyti kvapus visose gyvenimo srityse ne taip paprasta. Antraip aromaterapija jau būtų išsikovojusi deramą statusą sveikatos apsaugos srityje. Uoslė buvo ir liko vienu subjektyviausių mūsų jausmų, kurį kontroliuoti sudėtinga. Nepaisant to, kad apskritai kvapų kultūra - viena pačių seniausių žemėje.

Pirmykštė parfumerija

Prieš 30 tūkstančių metų, kai žmonės ėmė jaukinti gyvūnus ir kultivuoti augalus, šis procesas buvo naujas etapas tiek pasaulio pažinimo, tiek buities srityse. Tuomet natūralios eterinės medžiagos buvo naudojamos tepalų ir fimiamų pavidalu. Antropologai mano, kad pirmykštė "parfumerija" prasidėjo nuo smilkalų dervos uždegimo.

Kvepalų gamintojai. Austrų dailininko Rudolpho Ernsto (1854-1932) paveikslas. (wikigallery.org)


Laikui bėgant augalus, turinčius kvapniųjų medžiagų, imta maišyti su gyvūnų ir augalų aliejais, skirtais tepti kūnui ritualinių ceremonijų metu. Visame Afrikos kontinente žmonės tepėsi odą aromatiniais aliejais saugodamiesi nuo karščio ir odos džiūvimo. Ši praktika paplito iki pat Viduržemio jūros regiono, kuriame atletai tepėsi kūnus aromatiniais mišiniais prieš sporto varžybas. Senovės Egipte, Heliopolyje, Saulės mieste, rytais uždegdavo dervą, dieną - mirą, žaros metu - kifi.

Pirmieji aromatiniai skysčiai, naudoti civilizacijos ištakose, laikyti mažyčiuose indeliuose siauru kaklu (kad neišgaruotų per greitai), pasirodo, yra labai panašūs tarpusavyje skirtingose kultūrose - senosios Indijos, Babilono, Egipto. Pavyzdžiui, egiptiečiai, kurie, žinia, buvo balzamavimo meistrai, tokiuose induose laikydavo mirą - aromatinę medžiagą iš miros medžio dervos. Jos kvapas buvo aiškiai juntamas atidarius Tutanchamono kapą, kuriame buvo rasta indų su smilkalais. Šie kultiniai egiptiečių daiktai buvo naudojami ir kosmetiniais tikslais, beje, labai originaliais būdais. Senovės egiptiečių kvepalai - mažos piramidės iš sukietėjusių riebalų bei eterinių aliejų mišinio, buvo dedamos ant peruko dienai auštant. Šildant saulės spinduliams, riebalai pamažu tirpdavo, o eteriniai aliejai garuodavo.

ROMANAS. "Uoslės organas atliko nepaprastai žvalų žolelių capricious, čiurlenantį čiobrelių ir levandų, rozmarino, mirtos, peletrūno arpeggio; daugybę drąsių moduliacijų visoje prieskonių gamoje, baigiant ambra; ir lėtą grįžimą per sandalmedį, kamparą, kedrą ir šviežiai nupjautą šieną", - rašė anglas Aldousas Leonardas Huxley (1894-1963) savo "Puikiame naujame pasaulyje" ("Brave New World", 1932 m.) - romane apie tai, kaip patobulinti šį pasaulį naudojant kvapus...

Aromatas - augalo siela

Rytuose į augalus visada buvo žiūrima pagarbiai. Kai kurie jų laikyti šventais. Indijoje ir Kinijoje apie mirą sklandė ištisi filosofiniai mokymai. Buvo manoma, kad gydymas žolelėmis - šventas ritualas, kurį atlikti gali tik morališkai ir psichologiškai tam pasirengęs žmogus. Daoizmo sekėjai manė, jog augalo siela yra jo aromatas.

Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie aromatinių medžiagų gydomąjį poveikį yra maždaug 5 tūkstančių metų senumo molinė lentelė su dantiraščiu (danties formos ženklai bei horizontalūs ir vertikalūs brūkšneliai), rasta kasinėjant buvusios šumerų civilizacijos vietoje. Tam tikrų patarimų apie aromatinių mišinių gamybą galima rasti ir Biblijoje. Tačiau aromaterapijos tėvyne yra laikomi Rytai. Pirmiausiai todėl, kad iš čia yra kilę daugiausiai augalų, turinčių eterinių aliejų.

Nuo Marco Polo ir Vasco da Gamos laikų prieskoniai ir smilkalai buvo vadinami "aromatinguoju auksu": vieną gramą eterinio aliejaus duodavo gramą aukso. Padėtis šiek tiek pasikeitė pasibaigus kryžiaus žygiams - kryžiuočiai perėmė iš Artimųjų Rytų aromatinių rožių ir kai kurių kitų augalų kultivavimo būdus. Prancūzijos miestas Grasas tapo parfumerijos sostine, o gydymas aromatiniais mišiniais įgavo nepaprastą populiarumą: kvepalais, pagamintais eterinių aliejų pagrindu, trindavo smilkinius nuo migrenos, tirpindavo vandenyje - kompresams nuo reumatizmo arba lašindavo į vyną - nuo skrandžio sutrikimų.

19-20 amžių sankirtoje britų Rytų Indijos kompanija užtvindė šalį kolonijinėmis prekėmis, taip pat aromatiniais mišiniais, naudojamais tradicinėse gydymo praktikose Indijoje: rūkomųjų žolelių sudėtyje, masažo metu, gaminant maistą ir t. t. Indų tradicinėje medicinoje ajurvedoje prieskoniniai augalai laikomi padedančiais gydyti infekcijas. Tikriausiai iš čia kilo paprotys iškvepinti audinius aromatinėmis medžiagomis. Pavyzdžiui, garsusis indiškas muslinas kvepinamas muskusu (riebalinga medžiaga, gaunama iš beragių elnių lytinių liaukų), o kašmyras - pačiuliais (žolės, panašios į mėtas), atbaidančiais kandis.

GALIA. Vieni kvapai atpalaiduoja, kiti skatina kūrybingumą, treti - analitinį mąstymą...

Reikia paminėti ir japonus bei jų populiariąją meno rūšį "kodo", kuri kadaise atėjo iš kinų kaip jų kvapų kultūros dalis. "Kodo" esmė ta, kad prie eilėraščio fragmento parenkamas aromatas, maksimaliai tiksliai atspindintis eilių charakterį bei emocinę atmosferą. Dar daugiau - siekiama visiškos trijų harmonijos: hieroglifo - akims, žodžių eiliavimo - ausims, kvapo - uoslei.

Aromamedicina


Terminą "aromaterapija" sukūrė prancūzų chemikas Rene Gattefosse. Taip jis pavadino rubriką žurnale "Šiuolaikinė parfumerija", kuriame nuo 1935 m. gruodžio iki 1936-ųjų pabaigos spausdino ištraukas iš savo knygos "Aromaterapija: eteriniai aliejai ir augaliniai hormonai", kuri buvo išleista 1937 m.

Antrojo pasaulinio karo metu Jeanas Valnetas, karo gydytojas ir chirurgas, pritrūkus antibiotikų, pradėjo naudoti eterinius aliejus gydydamas sužeistus prancūzų armijos karius. Pasirodė, kad jie gali nuslopinti infekciją.

PRADŽIA. Antropologai mano, kad pirmykštė "parfumerija" prasidėjo nuo smilkalų dervos uždegimo.

Vėliau du Valneto studentai Paulis Belaiche ir Jeanas Claude Laprazas atrado, kad šie aliejai turi antivirusinių, antibakterinių ir antiseptinių savybių, taip pat aprūpina deguonimi ląsteles.

1964 m. J. Valnetas išleido knygą "Aromaterapijos praktika", kurioje rašo, kad eteriniai aliejai padeda gydyti psichiškai nesveikus žmones.

Ir šiuo metu Prancūzijoje eteriniai aliejai naudojami infekcijoms kontroliuoti. Šioje šalyje aromaterapeutų ir fitoterapeutų sertifikatus gali gauti tik diplomuoti gydytojai. JAV taip pat praktikuoti aromaterapiją gali ne visi, o tik gydytojai, medicinos seselės, kosmetologai ir masažuotojai.

Infekcinių ligų gydymas naudojant eterinį aliejų tapo klinikinės medicinos šaka po didžiulių tyrimų, kuriuos atliko daktaras Paulis Belaiche, o vėliau Pierre Franchomme ir Danielis Penoelas. Šis gydymo būdas vadinamas prancūzų aromaterapijos mokykla, medicinine aromaterapija ir aromamedicina.

Kvapų kultas

Smilkalai visada buvo susiję su sakraliniu, dvasių pasauliu ir naudojami religinėse apeigose. Nuo tradicijos antikos šventyklose rūkyti fimijamą ir atsirado žodis "perfume" (per fumum - lot. "prieš rūkymą"), reiškiantis smilkalus.

Kvapnus dūmas, besidriekiantis į dangų, jungė gyvenančiuosius žemėje su dievų pasauliu. Kartu su dūmu į dangų išeidavo ir mirusiųjų sielos - taip gimė laidotuvių laužų tradicija senovės Indijos ir Graikijos kultūrose.

Senovės kinai šia prasme buvo ir gana "praktiški": kartu su dūmeliu jie į dausas pasiųsdavo ant popieriaus užrašytas žinutes mirusiesiems - prašydami užtarimo, kartais "nusiųsdavo" ir pinigų, kurie, jų manymu, galėtų praversti kitame pasaulyje.

PIRMASIS II. Jeanas Valnetas, prancūzų karo gydytojas ir chirurgas, Antrojo pasaulinio karo metu pritrūkus antibiotikų, pirmasis pradėjo naudoti eterinius aliejus gydydamas sužeistus prancūzų armijos karius, supratęs, kad šie gali nuslopinti infekciją. Jis išleido knygą "Aromaterapijos praktika", kurioje rašo, kad eteriniai aliejai padeda gydyti ir psichiškai nesveikus žmones.

Dūmų ir kvapų skverbimasis per uždaras duris taip pat siejamas su neregimu dvasių pasauliu. Iš čia atsirado paprotys smilkyti namus genant piktas dvasias. Jį praktikuodavo ir Amerikos indėnai, ir arabai, ir slavai, ir, be abejonės, Rytų kultūros - Indija, Kinija, Pietryčių Azija. Čia aromatinės lazdelės buvo ir liko būtina namų altorių dalis.

Europoje smilkalus viduramžiais buvo galima naudoti tik religiniais tikslais, kitos manipuliacijos jais buvo laikomos nuodėmingomis.

Gydomoji praktika

Kinų medicinoje nuo neatmenamų laikų įprasta "susigrąžinti" energiją užlašinant koncentruoto eterinio aliejaus ant tam tikrų akupunktūrinių taškų. Pagal fengšui, bet kuris aromatas (čia kalbama apie natūralius eterinius aliejus) atitinka vieną iš penkių stichijų: vandenį, vėją, ugnį, medį ir metalą.

Taigi bet kuris eterinis aliejus gali sustiprinti arba susilpninti vienos ar kitos stichijos reiškimąsi.

Taip pat pagal fengšui kiekvienas žmogaus kūno organas priklauso vienai ar kitai stichijai: štai kodėl užlašintas ant tam tikro kūno taško aliejus gali tą organą paveikti.

Šis akupunktūros pricipas yra tradicinių japonų gydymo praktikų pagrindas, be abejo, turintis kiniškas šaknis. Pavyzdžiui, japonų taškinis masažas šiatsu taip pat pasižymi eterinių aliejų naudojimu, tačiau jie ne tokie koncentruoti.

Ajurveda laikosi kito principo: čia kvapniosios medžiagos naudojamos atsižvelgiant į žmogaus kūno konstituciją - kiekvienai asmenybei būdingą došų (gyvybinės energijos) - vatos, pitos ir kafos - kombinaciją. Kiekvieną iš jų stiprina arba silpnina tam tikra medžiagų grupė, ir pagal tai žmogui priskiriami aromatiniai produktai tiek vidiniam (į maistą), tiek išoriniam vartojimui (masažui).

Šiuolaikinė aromaterapija - eklektiška disciplina. Sukurta remiantis Rene Gattenfosse ir jo sekėjų darbais, ji apima kai kuriuos tradicinių Rytų gydomųjų praktikų metodus. Tačiau medikai iki šiol abejodami kraipo galvas, kai kalbama apie gydymą kvapais...

Tik faktai

Naudojant elektroencefalografą - prietaisą smegenų aktyvumui bei sąmonės būklei fiksuoti, mokslininkai nustatė, kas vyksta smegenyse, kai žmogus įkvepia kokį nors kvapą. Paaiškėjo, kad kvapų poveikis nervų sistemai individualus.

Kai kurie kvapai (tarkime, baziliko ir mėtos) sustirpina smegenų beta spinduliavimą, kuris būdingas analitinio aktyvumo būsenai - priimant loginius sprendimus bei sprendžiant matematines užduotis. Antra, kvapai stimuliuoja alfa ir delta spinduliavimą, būdingą atsipalaidavimo arba kūrybos būsenai.

Taip pat buvo pastebėta, jog kai kurios aromatinės medžiagos, taip pat ir smilkalai, turi cheminių junginių, būdingų daugeliui haliucinogenų. Jie turi įtakos serotonino ("džiaugsmo hormono") gamybai ir turi lengvą sedatyvinį (raminamąjį) poveikį. Specialistai tvirtina, kad būtent tuo ir galima paaiškinti būseną, apimančią žmogų šventyklose: ir katalikų bažnyčiose, ir stačiatikių cerkvėse, ir sintoistų, ir budistų šventyklose deginami smilkalai.

Be refleksinio poveikio, aromatinės medžiagos turi dar ir asociatyvinį efektą. Kitaip tariant, sukeldami daugybę visiškai individualių asociacijų, dažniausiai nesąmoningų, aromatai gali veikti giluminius psichikos procesus - šia savybe naudojasi psichoterapija. Natūralūs kvapnieji aliejai iš esmės veikia kaip biologiškai aktyvios medžiagos ir gana plačiai naudojami gaminant biologinius maisto papildus. Viena vertus, tai reiškia, kad jie nedaro žalos ir tam tikromis aplinkybėmis gali teikti naudos.

Taigi manoma, kad aromaterapija saugi ir jos preparatų perdozavimas neįmanomas, tačiau daugelis jų vis dėlto turi ir lengvą šalutinį poveikį.

Ar žinote, kad...
Nuo tradicijos antikos šventyklose rūkyti fimijamą ir atsirado žodis "perfume" (per fumum - lot. "prieš rūkymą"), reiškiantis smilkalus.
Senovės kinai kartu su dūmeliu į dausas pasiųsdavo ant popieriaus užrašytas žinutes mirusiesiems - prašydami užtarimo.
Indiškas muslinas kvepinamas muskusu (riebalinga medžiaga, gaunama iš beragių elnių lytinių liaukų), o kašmyras - pačiuliais (žolės, panašios į mėtas), atbaidančiais kandis.
Japonų "kodo" meno atstovai prie eilėraščio fragmento parenka aromatą, atspindintį eilių emocinį charakterį.
Europoje smilkalus viduramžiais buvo galima naudoti tik religiniais tikslais, kitos manipuliacijos jais buvo laikomos nuodėmingomis.
Kai kurie kvapai (pvz., baziliko ir mėtos) sustirpina smegenų beta spinduliavimą, kuris būdingas analitinio aktyvumo būsenai - priimant loginius sprendimus bei sprendžiant matematines užduotis.
Kai kurios aromatinės medžiagos, taip pat ir smilkalai, turi cheminių junginių, būdingų daugeliui haliucinogenų.

Aromakologija
Disciplina aromakologija yra pagrįsta moksliniais psichologinio poveikio, kurį sukelia kai kurios aromaterapinės medžiagos, tyrimais. Tai mokslas apie kvapų poveikį žmogaus psichikai. Terminai "aromaterapija" ir "aromakologija" dažnai vartojami atskirti mokslui, tyrimams ir teorijai nuo praktinio eterinių aliejų pritaikymo (aromaterapija).

Parengė Vaiva VAIDILAITĖ

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder