Krištolinių kaukolių afera

Krištolinių kaukolių afera

Su majų vardu siejami ne tik apleisti senoviniai miestai, kalendorius, kuris neva pranašauja pasaulio pabaigą, bet ir kaukolės iš krištolo. Garsiausia iš jų - F.A.Mičelo-Hedžeso (F.A.Mitchell-Hedges) radinys, vadinamas Likimo kaukole.

1927 m. balandį kasinėjant majų miestą Lubaantuną archeologo F.A. Mičelo-Hedžeso dukra Ana rado krištolinę kaukolę. 1964 m. radinį tyrė firma „Hewlett Packard“. Paaiškėjo, kad kaukolė pagaminta iš vientiso kristalo. Ši medžiaga yra labai tvirta - jos niekuo, išskyrus deimantą, neįmanoma perpjauti, bet senovės majai mokėjo ją apdoroti. Paviršius buvo nupoliruotas kažkokia pasta, o metalinių įrankių pėdsakų nebuvo rasta. Akiduobės švytėjo ir atspindėjo šviesos spindulius dėl ypatingos kanalų ir prizmių sistemos užpakalinėje kaukolės dalyje. Apatinis žandikaulis, pritvirtintas atskirai, buvo judrus. Specialistai nesuprato, kaip kaukolė yra pagaminta. Senovėje tokiam darbui reikėjo paaukoti ne mažiau kaip 300 metų. Be to, ji buvo sukurta ignoruojant visus dėsnius ir taisykles. „Šis daiktas apskritai neturėtų egzistuoti. Tas, kuris ją iškalė, neturėjo nė menkiausio suvokimo apie kristalografiją ir visiškai nekreipė dėmesio į simetrijos ašis. Apdorojant krištolą ji neišvengiamai turėjo suskilti!“ - padarė išvadą ekspertai.

Kas, kada ir kodėl?

Yra įvairių hipotezių apie kaukolės paskirtį: ji galėjo būti naudojama informacijai kaupti ir perduoti, būrimui, kaip savotiška lupa (jos gomuryje yra užmaskuotas didinamasis stiklas), naudojama gydymo ir magijos tikslais, taip pat... troškimams pildyti. Esama ir „techninių“ hipotezių apie radinio paskirtį: prizmė, išraižyta pakaušyje, primena lazerinio prietaiso korpusą. Pats F.A.Mičelas-Hedžesas rašė, kad kaukolę žyniai naudojo... kaip ginklą. Pasinaudojant ja atseit būdavo siunčiamas prakeiksmas, ir auka netrukus atsisveikindavo su gyvenimu. Bet majai vargu ar buvo artefakto kūrėjai - pasak F.A.Mičelo-Hedžeso, radiniui ne mažiau kaip 3600 metų. Būta nuomonių, kad kaukolė pagaminta senovės Egipte arba Babilone, o paskui atvežta į Centrinę Ameriką. „Hewlett Packard“ specialistai nustatė, kad kaukolė dar yra senesnė, ir gali būti, kad prieš 12 000 metų ją sukūrė atlantų civilizacijos atstovai. O išlikusiuose majų rankraščiuose buvo rasta legenda apie 13 krištolinių Mirties deivės kaukolių, kuriose sukauptos visos pasaulio žinios ir išmintis. Senovėje neva egzistavęs 13 kaukolių ritualas. Išrinktieji, žiūrėdami į jas, galėjo matyti praeitį ir ateitį - iki dievų grįžimo ir pasaulio pabaigos. Be to, jos buvusios ir ryšio priemonė. Ir mūsų laikais gyvuoja prietaras: radus 13 senovinių kaukolių ir sudėliojus jas ratu, viena iš jų pasirodys esanti „svarbiausia“ ir sukaups visų kitų žinias. Hitlerinės Vokietijos okultinės organizacijos „Ahnenerbe“ nariai kaukolių ieškojo visame pasaulyje, nes tikėjo: nuostabūs radiniai suteiks jiems galių valdyti visą pasaulį. Artėjant lemtingai datai, 2012 m. gruodžio 12 d., legenda apie Mirties deivės kaukoles buvo šiek tiek pakeista. Pagal naują versiją 13 kaukolių gali užkirsti kelią apokalipsei. Pasaulio pabaiga dar neįvyko, bet kai kas mano, kad paleidimo mechanizmas jau veikia, bet viskas vyks lėtai arba gal net pereisime į kitą vystymosi etapą.

Kiek iš viso?

Krištolinės kaukolės Europoje žinomos nuo XIX a. antrosios pusės. Europiečiai apie jas sužinojo iš Eženo Bobano (Eugene Boban), Meksikos imperatoriaus Maksimiliano rūmų „oficialaus archeologo“. Grįžęs iš Pietų Amerikos į Prancūziją, jis Paryžiuje atidarė antikvarinę parduotuvę, kurioje buvo eksponuojami „ikikolumbinės epochos“ dirbiniai, tarp jų ir kaukolės iš krištolo, iš pradžių mažytės, o paskui vis didesnės. 1878 m. E.Bobanas įsigijo 10 cm aukščio kaukolę su išgręžta skyle, neva rastą Gvatemaloje. Iš tiesų antikvaras nupirko ją iš prancūzų etnografo Alfonso Pinaro (Alphonse Pinart). Dabar šis eksponatas yra viename Paryžiaus muziejuje ir yra pavadintas actekų mirties dievo Miktlantekutlio vardu.

Antroji krištolinių kaukolių karta - natūralaus dydžio ir be skylių. Garsiausia iš jų saugoma Britų muziejuje. Ji jau 1881 m. buvo išstatyta E.Bobano parduotuvėlėje. Šis ją reklamavo kaip unikalų šlifavimo technologijų pavyzdį, bet parduoti jos nesugebėjo ir 1885 m. pasiėmė su savimi į Meksiką, o po metų - į Niujorką. Ten šedevrą įsigijo juvelyrikos kompanija „Tiffany & Co.“, o iš šios 1898 m. ji perėjo į Britų muziejaus kolekciją.

XX a. kaukolių buvo randama ir Centrinėje bei Pietų Amerikoje, Azijoje, Europoje. Kai kurios pagamintos ne iš krištolo, o iš obsidiano, rožinio kvarco, žadeito. 2011 m. Bavarijoje buvo rasta „Himlerio kaukolė“. Tačiau ir ji dar ne paskutinė. Vėliau buvo rasta dar viena, vadinamoji „Bodės kaukolė“. Tikslų krištolinių artefaktų skaičių pasaulyje nustatyti gana sunku. Tačiau žinoma, kad jų yra daugiau negu 13: kai kuriais duomenimis - 21, kai kuriais - net 49. Tik kažin ar jos tikros?

Nuvainikuota legenda

Pirmoji tyrinėtojų abejones sukėlė kaukolė iš Britų muziejaus. Pasirodė, kad ji pagaminta iš braziliško krištolo. Po ekspertizės ant jos buvo aptikti juvelyrinio rato ir kitų XIX a. instrumentų pėdsakai. Klastotė pasirodė esanti ir Paryžiaus Miktlantekutlio kaukolė. Actekų ir majų dirbiniais jas pavertė minėtasis E.Bobanas. Gali būti, kad kai kurios kaukolės išties yra meksikietiškos, pagamintos pagal užsakymą švenčiant Mirusiųjų dieną. Tačiau dauguma jų pagamintos Europoje, greičiausiai Vokietijoje, kur XIX a. buvo įvežamas braziliškas krištolas. Grėsmingos išvaizdos dirbiniai atitiko Europoje paplitusį supratimą apie indėnus ir jų kruvinus papročius bei mistinius ritualus, o tuo ir pasinaudojo aferistai. Tačiau E.Bobanui buvo toli iki Anos Mičel-Hedžes.

Rusas majų epigrafikos specialistas D.Beliajevas tvirtina: F.A.Mičelas-Hedžesas niekada nebuvo garsus archeologas. Lubaantuną atrado ne jis, o jo draugas Tomas Ganas (Thomas Gann). 1924 m. T.Ganas vėl apsilankė šiame mieste, o jam iš paskui - paklaidžioti po griuvėsius - išvyko keliautojas ir rašytojas F.A.Mičelas-Hedžesas. O tais metais, kai jo dukra „rado“ kaukolę, keliautojo Lubaantune išvis nebuvo. Likimo kaukolė iš tiesų atsirado XX a. 4-ojo deš. pradžioje. 1933 m. ją įsigijo Londono prekiautojas meno dirbiniais Sidnis Barnis (Sidney Burney), o 1943 m. aukcione „Sotheby’s“ ją pardavė F.A.Mičelui-Hedžesui. Jos radimo istoriją sukūrė Ana, o aferos „bendraautoris“ Frenkas Dorlandas (Frank Dorland) išplatino legendą apie jos antgamtines galias. Kai aikštėn iškilo tikrieji faktai, moteris nesutriko ir paaiškino: tėvas atidavė kaukolę savo draugui S.Barniui pasaugoti, o šis nežinia kodėl išstatė ją aukcione, tad F.A.Mičelui-Hedžesui teko išpirkti savo nuosavybę.

Ana daug metų rodė kaukolę už pinigus ir nenoriai duodavo ją į rankas rimtiems tyrinėtojams. Kai menotyrininkas R.Distelbergeris ir archeologas N.Hamondas (N.Hammond) pastebėjo, kad angos apatiniame žandikaulyje padarytos metaliniu grąžtu, ji liovėsi kaukolę rodyti mokslininkams. Likimo kaukolės ekspertizė elektroniniu mikroskopu buvo atlikta tik praėjus 3 metams po Anos mirties, 2010 m. gegužę. Pasirodė, kad „mistinis artefaktas“ pagamintas ne taip seniai, naudojant šiuolaikinius šlifavimo instrumentus. Padaryti tai palyginti nesunku. Pasakojimai apie stebuklingas kaukolės savybes - taip pat tikriausiai mistifikacijos dalis. Legenda apie Mirties deivės kaukoles - pramanas. Pažodinius majų rankraščių vertimus atlikę specialistai nieko panašaus juose nerado.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder