Kosmoso tikrovė pralenkia vaizduotę

Tamsos planeta

Tolima kosmoso milžinė, žinoma pavadinimu TrES-2b, besisukanti apie žvaigždę Drakono žvaigždyne (mažai žinomas faktas: didžiąją dalį pavadinimų kosmose sugalvojo kino režisierius Džonas Karpenteris) yra juodžiausia iš visų žmonėms žinomų planetų. Ji sugeria 99 proc. į ją patenkančios saulės šviesos, taigi yra juodut juodutėlė. Ji yra vos už 4,8 mln. kilometrų nuo savo žvaigždės - astronominiais masteliais tai tas pats, kas jums - stovėti įbedus nosį į kitą žmogų. Temperatūra TrES-2b yra tik penkis kartus mažesnė negu Saulės paviršiuje. Šis karštis išvagojo juodą planetos paviršių magmos ežerais. Dėl pragariškos kaitros virš TrES-2b nesusidaro debesys ir kai kurių mokslininkų manymu, tai iš dalies paaiškina faktą, kad ji tokia juoda. Bet sunku paaiškinti nepasotinamą apetitą, su kuriuo ji ryja saulės šviesą. Šį reiškinį aiškinančių teorijų - daugybė. Galbūt tai susiję su visišku atmosferos nebuvimu, galbūt dėl to kaltos aplink planetą plaukiojančios išgaravusio natrio arba titano oksido dujų dalelės, sugeriančios šviesą.

Planeta Saurono akyje

Saurono akis - tokį gražų ir keistą pavadinimą gavo jauna žvaigždė Formalhautas kartu su ją supančiomis kosminėmis šiukšlėmis. Visa drauge primena milžinišką akį atvirame kosmose, kuri nemirksi ir kuri yra amžina. Kosminės šiukšlės, akmenys, ledas ir dulkės sukuria gigantišką akies diską, kuris yra maždaug dukart didesnis už visą mūsų Saulės sistemą. Formalhautas b, esantis už 25 šviesmečių nuo Žemės, dydžiu prilygsta Jupiteriui ir yra Saurono akies viduryje. Kadangi tai tik maža žuvėdra ant didžiulio kosminių šiukšlių sąvartyno, visai tikėtina, kad ši planeta nuolatos įsirėžia į tas šiukšles, sukurdama degančių uolienų ir sprogstančio ledo fejerverkus.

Garuojanti planeta

KIC 12557548 b - planeta, kurią lėtai kankina jos pačios žvaigždė. Astronomai aptiko egzoplanetą, kuri tiesiog bežiūrint garuoja, vilkdama paskui save dulkiną kometos uodegą. Planeta aplink savo žvaigždę apsisuka vos per 16 valandų. O tai reiškia, kad jos paviršiaus temperatūra yra per aukšta, kad galėtų egzistuoti uolienos ir mineralai - taigi jos kalnai lydosi ir teka magmos upės. Be to, joje vyksta kosminio masto vulkanų išsiveržimai, tokie galingi, kad pelenai išlekia į kosmosą. Kas būtų, jei žmogus įkeltų koją į KIC 12557548 b? Pirma, jis pamatytų iš viršaus šviečiančią milžinišką ryškią žvaigždę, užimančią pusę dangaus skliauto. Bet laiko pasigėrėti ugniniu dangumi nebūtų, nes kaip gi kvėpuosi atmosferoje, kurios 90 proc. sudaro miltelių pavidalo uolienos? Paskui, jei jo iškart nepribaigtų daugybė žemės drebėjimų ir vulkanų išsiveržimų (o jie tikrai pribaigtų, ir dar per sekundės dalis, bet teoriškai leiskime jam pagyventi dar keletą košmariškų ir kankinamų minučių), jis išlėktų į kosmosą ir virstų dulkėmis drauge su likusiomis 100 000 tonų masės, kiekvieną sekundę dingstančios iš planetos.

Nuolatos kankinama planeta

Kepler-36b - mažytė planeta, vos pusantro karto didesnė už Žemę. Ją nuolatos ir amžinai skriaudžia vyresnioji sesuo Kepler-36c, kuri yra į Neptūną panaši dujinė milžinė. Dvi planetos sukasi aplink žvaigždę Gulbės žvaigždyne, o jų orbitos yra labai arti viena kitos. Jos periodiškai suartėja tiek, kad didesnioji planeta tiesiog suniokoja mažesniąją: dėl jos didžiulės traukos jėgos vykstantys drebėjimai ir vulkanų išsiveržimai mažąją giminaitę paverčia tikru jovalu. Blogiausia tai, kad mažoji sesutė neturi nė sekundės laiko atsigauti: kai vulkanai nurimsta, 36c vėl pasirodo ir vėl pradeda „tyčiotis“. Ir tai vyksta tarsi pagal tvarkaraštį, kas 97 dienas. Ir vis dėlto jaunylė sesutė laikosi, tik nežinia, kiek dar „ištvers“.

Horizontalus stiklo lietus

Planetos HD 189773b išvaizda yra apgaulinga. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo tinkama gyventi ir labai panaši į Žemę: toks pat žydras rutulys, jokių žiedų, liepsnos liežuvių ir nepermatomos tamsos. Galima net įsivaizduoti, kad ten yra debesų ir kokių nors gyvybės formų. Kodėl gi ten neskubame į ją kaip ant sparnų? Iš tiesų HD 189773b - tikra kosminė kankinimų kamera keliautojams po Visatą. Ji visiškai netinkama gyventi. Toje planetoje tiesiog lyte lyja stiklo šukėmis: jos atmosferoje yra daug silicio dalelių, kurios skleidžia žydrą šviesą. Žydra planetos šviesa tampa dar ryškesnė, kai jos temperatūra (maždaug tokia pati kaip vulkano viduje) silicio daleles paverčia stiklu, o paskui planeta ima to stiklo duženomis spjaudytis į visas puses 6500 km/val. greičiu - tikras stiklo tornadas.

Vorai ir Raganos šluotos

Danguje pilna raganų šluotų, šviečiančių kaukolių ir viską matančių akių - galima įsivaizduoti bet kokį objektą. Visų tų formų darinius matome švytinčių dujų ir dulkių telkiniuose, vadinamuosiuose ūkuose, kurie yra išsimėtę po visą Visatą. Visi tie atsitiktiniai vaizdiniai gali būti baisūs arba abstraktūs, bet žmonijai jie nėra pavojingi. Bet to nepasakysi apie didelius asteroidus, kurie praskrieja netoli Žemės. Specialistai teigia, kad 1 km skersmens asteroidas, įsirėžęs į mūsų planetą, ją galėtų visiškai sunaikinti. Ir net vos 40 m skersmens asteroidas, pataikęs į gyvenamą teritoriją, galėtų pridaryti didžiulės žalos. Tikėtina, kad prieš 65 mln. metų būtent 10 km dydžio asteroidas sunaikino dinozaurus. Laimė, mokslininkai stebi šiuos pavojingus kosminius akmenis, ir yra būdų nukreipti juos toliau nuo Žemės, aišku, laiku pastebėjus pavojų.

Žvaigždės vampyrai

Kai kurios žvaigždės, kaip ir grožinėje literatūroje vaizduojami vampyrai, įsigudrina likti jaunos, siurbdamos gyvybines jėgas iš nelaimingų aukų. Tos žvaigždės vampyrai yra žinomos kaip „žydrosios atsilikėlės“, o „atrodo“ jos daug jaunesnės už savo kaimynes, su kuriomis drauge susiformavo. Joms sprogstant temperatūra būna daug aukštesnė, o spalva „daug žydresnė“. Mokslininkai mano, kad taip yra dėl to, kad jos iš gretimų žvaigždžių išsiurbia didžiulius vandenilio kiekius.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“