Kosmose net pipirai būna skysti

Visai nebūtina dirbti NASA, kad suprastum, jog kosmosas yra beprotiškai įdomi vieta, kurioje pilna visokiausių keistų fenomenų. Kai kurie įdomiausi ir keisčiausi faktai apie kosmosą:

Kosmose iš esmės bet koks žmogaus organizmo skystis - kraujas, limfa arba paprastas vanduo - tolygiai pasklinda į visas puses. Taip yra dėl visiško nesvarumo, todėl galima pajusti, kaip pamažu užsikemša nosis ir tinsta veidas. Iš kaulų gana greitai išplaunamas kalcis, prasideda inkstų nepakankamumas, raumenys palaipsniui atrofuojasi, sulėtėja virškinimo sistemos darbas, širdis plaka dažniau.

Kosmose paviešėję žmonės jaučia, kad šiek tiek ūgtelėjo. Taip atsitinka todėl, kad kosmose žmogaus stuburas nepatiria spaudimo, taigi vidutinis už Žemės ribų pabuvusio žmogaus ūgis padidėja 5 cm.

Patekęs į atvirą kosmosą, žmogus nepavirstų ledo gabalu. Iš organizmo gleivinių (liežuvis, akys, plaučiai) pradeda greitai garuoti vanduo. NASA užfiksuotas atvejis, kai atsitiktinai, iš skafandro ištekėjus orui, žmogus atsidūrė erdvėje, artimoje vakuumui (slėgis žemesnis kaip 1 Pa). Bėdžius pasakojo, kad girdėjo, kaip iš jo išeina oras, jautė, kaip užverda vanduo ant liežuvio. Jei pasitaiko, kad kosmose pažeidžiamas apsauginio kostiumo hermetiškumas, kosmonautui draudžiama sulaikyti kvėpavimą, kitaip staigiai sumažėjus slėgiui gali sprogti plaučiai. O pats žmogus nesusprogs, kaip rodoma kai kuriuose filmuose, - mirti jis gali nuo banalaus deguonies kraujyje trūkumo, kuris pradedamas jausti jau po dviejų minučių buvimo beorėje erdvėje.

2001 m. buvo atliekami tyrimai ir nustatyta, kad kosmonautai, Žemėje per miegus knarkdavę, kosmose knarkti nustojo. Kosmose, kaip tvirtina kosmonautai, miegama gana jautriai. Čia didelės įtakos turi tai, kad tenka matyti apie 16 saulėtekių, dėl to sutrinka cirkadinis ritmas.

Pasitaiko, kad kosmonautai irgi verkia. Tačiau, kaip aiškina NASA specialistai, mikrogravitacijos sąlygomis ašaros neteka žemyn, kaip Žemėje, o lieka vietoje, kaupiasi aplink akies obuolį. Maža to, tokios ašaros suteikia nemažai ne itin malonių pojūčių. Mokslo požiūriu ašaros neturėtų kelti skausmo. Nors tiksliai nežinome, kodėl verkiame, ašaros pasižymi minkštinamuoju poveikiu. Bet, kaip žinoma, nesvarumas neigiamai veikia žmogaus regą - tai susiję su skysčių judėjimu galvoje. Taip pat kosmose akys gali išsausėti ir netikėtai patekęs skystis sukeltų deginimo pojūtį. Kaip aiškino kosmonautas Ronas Parizis (Ron Parise), kai susikaupia labai daug ašarų, jos išteka iš akių ir plaukioja aplinkui. Kitaip tariant, galima stebėti, kaip priešais jus praplaukia jūsų pačių besvorės ašaros.

Kosmose kosmonautai vartoja ir pipirus, ir druską, tačiau jie jiems tiekiami skysti, nes sausos dalelės judėtų labai chaotiškai ir, patekusios į kvėpavimo takus, sukeltų komplikacijų.

Temperatūra kosmose, Žemės orbitoje, yra +4 laipsniai pagal Celsijų. Jei būsime tikslūs, tai ne Žemės orbitoje, o atstumu nuo Saulės, per kokį yra nutolusi Žemės orbita. Ir absoliučiai juodam kūnui, t.y. tokiam, kuris visiškai sugeria Saulės spindulius, jų visiškai neatspindėdamas. Šiaip manoma, kad temperatūra kosmose artėja prie absoliutaus nulio. Pirma, tai nėra visiškai tikslu, nes reliktinė spinduliuotė visą žinomą Visatą įšildė iki +3 K, antra, netoli žvaigždžių temperatūra didėja. O mes gyvename gana arti Saulės. Gera termoizoliacija skafandrams ir kosminiams laivams reikalinga todėl, kad jie patenka į Žemės šešėlį, ir mūsų žvaigždė jau negali jų sušildyti iki minėtų +4 C. Šešėlyje temperatūra gali nukristi iki -160 C, pvz., naktį Mėnulyje. Tai šalta, bet iki absoliutaus nulio dar toli. Sprendžiant iš dirbtinio Žemės palydovo „TechEdSat“ termometro parodymų, iš esmės kosmose sąlygos yra ne tokios jau siaubingos, kaip paprastai įsivaizduojama.

Veneroje vietomis sninga švinu. Tai, ko gera, labiausiai stebinantis faktas apie kosmosą. Sąlygos Veneroje tiek skiriasi nuo visko, ką galime įsivaizduoti, kad Veneros gyventojai ramiai galėtų sau skraidyti į Žemės pragarą pailsėti švelniame klimate ir komfortiškomis sąlygomis. Todėl, kad ir kokia fantastiška atrodytų frazė „švino sniegas“, Veneroje tai yra tikrovė. Pasinaudodami amerikiečių zondo „Magellan“ radaru, praėjusio amžiaus 10-ojo deš. pradžioje mokslininkai pastebėjo, kad Veneros kalnų viršūnes dengia kažkokia gerai atspindinti danga. Iš pradžių buvo svarstoma keletas versijų: erozijos pasekmės, geležingų medžiagų nuosėdos ir pan. Vėliau, Žemėje atlikus keletą eksperimentų, padaryta išvada, kad tai yra kuo tikriausias metalinis sniegas, kurį sudaro bismuto sulfidai ir švinas. Dujų pavidalu jie išmetami į planetos atmosferą išsiveržus vulkanams. Paskui dėl termodinaminių sąlygų 2600 km aukštyje junginiai kondensuojasi ir iškrenta ant kalvų.

Saulės sistemoje yra 13 planetų... arba daugiau. Kai Plutonas buvo „išguitas“ iš planetų gretų, Saulės sistemoje liko aštuonios planetos. Tiesa, tuo pat metu buvo įvesta nauja dangaus kūnų kategorija - nykštukinės planetos. Tos „ne visiškai planetos“, esančios apvalios arba daugmaž apvalios formos, nėra niekieno palydovai, bet negali savo orbitos išvalyti nuo mažesnės masės konkurentų. Šiandien manoma, kad tokių planetų yra penkios: Cerera, Plutonas, Haumea, Eridė ir Makemakė. Mums artimiausia - Cerera. Kol kas žinoma tiek, kad ją dengia ledas ir dviejuose paviršiaus taškuose 6 litrų per sekundę greičiu iš jos garuoja vanduo. Apie Plutoną daugiau sužinosime kitais metais, kai jį pasieks misija „New Horizons“. Likusios nykštukinės planetos yra už Plutono ir daugiau apie jas sužinosime negreitai. Gali būti, kad bus atrasta daugiau nykštukių, todėl Saulės sistemos planetų skaičius dar gali keistis.

Teleskopas „Hubble“ - ne pats galingiausias. Dėl milžiniško nuotraukų kiekio ir įspūdingų atradimų, padarytų teleskopu „Hubble“, daugelis įsivaizduoja, kad šis teleskopas yra galingiausias ir kad juo galima pamatyti tokių detalių, kurių nepamatysi iš Žemės. Kadaise taip ir buvo: nepaisant to, kad Žemėje galima surinkti didelius teleskopų veidrodžius, vaizdą gerokai iškraipo atmosfera. Todėl net „kukliu“ Žemės masteliais 2,4 m skersmens veidrodžiu kosmose gaunami įspūdingi rezultatai. Tačiau per metus, praėjusius nuo „Hubble“ darbo pradžios, Žemės astronomija irgi nestovėjo vietoje, buvo sukurtos technologijos, padedančios gerokai sumažinti iškreipiantį oro poveikį. Šiandien įspūdingiausia raiška pasižymi Europos Pietų observatorijos „Very Large Telescope“ Čilėje. Drauge dirbant keturiems pagrindiniams ir keturiems pagalbiniams teleskopams įmanoma pasiekti raišką, maždaug penkiasdešimt kartų pranokstančią „Hubble“ galimybes.

Amerikiečių mokslo populiarinimo tinklalapis pateikia įdomius skaičiavimus, kurie rodo, kad keliauti Asteroidų žiedu yra ne taip pavojinga, kaip įsivaizdavo Džordžas Lukasas (George Lucas). Jei visus didesnius kaip 1 m skersmens asteroidus išdėstytume plokštumoje, kurios plotas prilygsta Asteroidų žiedo plotui, 3200 kv.km teks vienas luitas. Kitaip tariant, tikimybė sutikti mešką Rusijoje yra 19 kartų didesnė už tikimybę Asteroidų žiede susidurti su asteroidu. Suprantama, ir asteroidai, ir meškos stengiasi laikytis arčiau panašių į save ir savo netolygiu pasiskirstymu sudarko gryną matematiką, bet į tokias smulkmenas galima nekreipti dėmesio...

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“