Kokie pavojai tyko karjeristų?

- Žmogus – karjeristas. Koks jis?

- Na, karjeristai gali būti skirstomi į du tipus: juoduosius karjeristus – darboholikus - ir karjeristus, suprantamus gerąja prasme, – daug dirbančius žmonės.

Jei žmogus siekia karjeros sąžiningai, nuosekliai, kelia savo kvalifikaciją stažuotėse, mokymuose, tuomet toks karjeros siekimas kokio nors stipriai neigiamo atspalvio neturi. Bet apibūdinimas "karjeristas" įgauna neigiamą atspalvį tada, kai visko siekiama be skrupulų, nepaisant, kas yra aplinkui, liaudiškai sakant, "lipama per kitų galvas", ne savo žiniomis ir įdirbiu, bet per pažintis, gimines, kuriant intrigas ir tampant darboholiku. Darboholikas nuo daug dirbančio žmogaus labai skiriasi tiek mastymu, tiek įpročiais ar siekiais.

- Tačiau būti juoduoju karjeristu ar geruoju – pasirinkimo reikalas. Kodėl kai kurie renkasi pirmąjį variantą?

- Manau, tai susiję su socialiniais dalykais. Dabarties visuomenėje mes esame lyg ir verčiami visuomet būti šaunūs, ypatingi, daug pasiekę, atitikti tam tikrus socialinius standartus, būti materialiai itin gerai apsirūpinę. Jei nesilankome tam tikrose parduotuvėse ar prestižiniuose sporto klubuose, kažkieno akyse esame nurašomi. Tuomet silpnesnės asmenybės palūžta, nemoka kovoti už savo identitetą, už save tokį, koks yra, ir pradeda siekti minėtų dalykų beatodairiškai. Tampa darboholikais arba siekia to pačiais nesąžingiausiais mano minėtais būdais. Kitas variantas – tai dar vaikystėje tėvų vaikui suformuojamas gėdos (dėl to, kad prasčiau rengiamės ar gyvename, dėl išvaizdos ir pan.) jausmas arba perfekcionizmas. Tai yra perdėtas, ligotas, kompulsyvus noras tobulinti save ir būti tobulam visose srityse, visomis prasmėmis. O perfekcionizmas yra tiesiog bėgimas nuo realaus savęs. Juk būti žmogumi - tai ir reiškia sau leisti būti netobulam, kartais suklysti, turėti trūkumų. Nuo realaus savęs nebėga stiprios asmenybės, bėdos jų neparalyžiuoja, jie sugeba rasti jėgų ir pasitikėjimo gyventi taip, kaip nori. Tai yra tie sąžiningi, daug dirbantys karjeristai. Jie nepraranda savęs ir savo gyvenimo darbe.

- Kas vyksta, kai netenkama darbo?

- Juodajam karjeristui darboholikui tai yra visiška duobė ir didžiausias praradimas, nes tik darbas buvo jo visas gyvenimas. Tai žmogus, praradęs visus ryšius su artimaisiais ar draugais. Jis tokiu atveju nebeturi nieko, jokių kitų gyvenimiškų dalykų, nuo kurių galėtų atsispirti. O karjeristus gerąja prasme – daug dirbančius žmones - darbo praradimas, žinoma, liūdina, stabdo įprastą gyvenimo ritmą. Tačiau jie, nuosekliai dirbę, sukaupę patirties, turintys gerus asmeninius santykius, to nedramatizuoja. Jie su savo žinių ir patirties bagažu tiesiog ieško kito darbo ir jį randa. Toks dalykas jų nesužlugo.

Juodasis karjeristas – darboholikas

Darboholikas karjeristas renkasi kelią, kuriame yra lydimas psichologinių ir fiziologinių sutrikimų. Juodam darboholikui "nesibaigiantis" darbas pirmiausia yra galimybė pasislėpti nuo paties savęs, aplinkinių, santykių, jausmų. Darbas jam tampa užuovėja nuo viso likusio aktyvaus gyvenimo.

Jo gyvenimas

Juodasis karjeristas darboholikas sugeba įtikinti save ir visą aplinką, kad darbas jam yra aukščiau už viską - vaikus, draugus. Jis tuo mėgaujasi ir džiūgauja, mano, kad būti nuolat užsivertus darbais yra labai šiuolaikiška ir madinga. Tokį žmogų neretai galima išgirsti sakant: "Oj, labai norėčiau susitikt, bet kokį mėnesį neturėsiu laiko net paskambinti. Juk dirbu." Jam tikrai niekas daugiau neegzistuoja, tik darbas.

Savybės

Juodasis karjeristas darboholikas turi laiko ir noro bendrauti ne su draugais, o tik su jam kuo nors naudingais žmonėmis, kurie jam gali kažkuo pagelbėti, padėti siekti tikslų ir t.t. Jis ieško naudingų ryšių, o ne draugijos ar artimo bendravimo.

Darboholikas, paklaustas, koks yra jo tikslas, ko jis siekia tiek dirbdamas, nesugebės suformuluoti konkretaus tikslo, siekiamybės. Jis tiesiog gyvena tam, kad slėptųsi po darbu.

Jis žudo ne tik save, bet ir aplinkinius, šeimą dėl nuolatinių stresų, persitempimo ir nuovargio. Be to, jis kenkia ir savo darbovietei, nes nebesugeba dirbti efektyviai., išnyksta normalūs santykiai su kolegomis ar pavaldiniais. Jis nebesuvokia, nei kam kada turi paskambinti, nei kuris darbas yra prioritetinis, nei kada projekto pabaiga ir panašiai. Jis tiek visko daro, kad galiausiai vis tiek nieko konkretaus taip ir nenuveikia. Jo veiksmuose nebelieka nei efektyvumo, nei logikos.

Tokiam karjeristui svarbus tik socialinis populiarumas, tam tikras socialinis sluoksnis. Jis įsitikinęs, kad visas gyvenimo problemas gali išspręsti tik socialinė padėtis ir pinigai. Niekur kitur jis laimės nemato.

Juodieji karjeristai darboholikai neretai kenčia dėl tam tikro kompulsionio sutrikimo. Jų psichikos sveikata labai prasta.

Negali sukurti šeimos, nes randa įvairių susijusių su darbu, pasiteisinimų, kodėl negali turėti jokių asmeninių santykių.

Linkę į egocentrizmą. Neempatiški.

Kaip jį pažinti?

Pirmieji požymiai, kad žmogus linksta į darboholizmą, yra nuolatinis įnirimas į kompiuterio ekraną net ir valgant. Kompiuterį nuolat nešasi į lovą, kad pabaigtų dirbti, ir tai gali užsitęsti visą naktį. Per atostogas atsakinėja į darbo skambučius, tikrina darbinį elektroninį paštą ir užbaiginėja kitus darbus. Niekada netelpa į 40 darbo valandų savaitę ir nebeturi jokių pomėgių. Dingsta kūrybiškumas, jų pasaulėžiūra tampa labai siaura.

Karjeristas gerąja prasme – daug dirbantis žmogus

Žmogus, kuris siekia karjeros, daug dirba, bet netampa darboholiku, niekam pykčio nesukelia. Tas, kuris stipriai ar daug dirba ir yra karjeristas gerąja prasme (sąžiningas), supranta, kad gali daug dirbti, prisiimti atsakomybę, pareigas, bet nepaskęsta savo darbuose.

Jo gyvenimas

Jis vis tiek yra pasiekiamas savo šeimai, draugams, jis turi ne tik darbą, bet ir asmeninį gyvenimą. Daug dirbantis žmogus vis tiek apskaičiuos laiką, kada gali susitikti su draugais, pažįstamais, giminėmis, kolegomis.

Savybės

Daug dirbantis žmogus neslepia, kad nori susikurti sau gerą gyvenimą, uždirbti pakankamai pinigų, siekia geros socialinės padėties ar puikaus laisvalaikio. Jis žino, kokie yra jo norai, tikslai, ir to sistemingai siekia. Jis gali dirbti, jeigu reikia, savaitgalį ar vakarais, tačiau tai neuzurpuos viso jo gyvenimo ir netaps gyvenimo stiliumi. Jis gali imtis ilgo, tarkime, porą metų trunkančio didelio ir daug darbo reikalaujančio projekto, bet po to grįš į įprastas vėžias, paatostogaus, atsigriebs buvimu su šeima.

Sunkiai dirbantis žmogus puikiai dėliojasi prioritetus ir puikiai jaučia ribą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, hobių, laisvalaikio.

Toks žmogus visuomet įsiklausys į savo organizmą ir neleis sau išsekti. Ras laiko poilsiui.

Sunkiai dirbantis ir sąžiningai karjeros siekiantis žmogus visada žino, kokio nori rezultato, koks yra jo tikslas, tačiau jis mėgaujasi ir procesu to siekdamas. Jis dalijasi informacija, bendradarbiauja su kolegomis ir išlaiko gerus santykius.

Tai yra sveika, savimi pasitikinti asmenybė.

Kaip jį pažinti?

Tai psichologiškai sveikas ir stiprus žmogus, mokantis susidėlioti prioritetus ir gebantis ne tik gerai atlikti savo darbą, bet ir išlaikyti gerus asmeninius santykius. Jis geba atsipalaiduoti ir per atostogas niekuomet nėra užsivertęs darbais.

Įdomu

Mokslo tyrimais įrodyta, kad maksimaliai ir efektyviai išnaudojant savo laiką 6 darbo valandų per dieną pakanka. Nes pailsėjęs, psichiškai ir fiziškai sveikas žmogus atlieka kur kas didesnį darbą. O japonų kalboje žodis "darboholikas" prilyginamas žodžiui, reiškiančiam mirtį.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“