Kodėl neverta pasakoti apie savo planus

Regis, ką nors susiplanavus (nusipirkti mašiną arba namą, važiuoti atostogauti į užsienį, tuoktis, pradėti verslą) būtų logiška apie tai papasakoti draugams ir pažįstamiems, kad jie jus palaikytų ir dėl jūsų pasidžiaugtų. Tačiau jau 1933 m. psichologai nustatė: kuo daugiau žmonių papasakojame apie savo ketinimus, tuo mažesnė tikimybė, kad jie bus įgyvendinti. Kodėl? Jei apie savo planus papasakojame iš anksto, pasąmonėje tai tampa įvykusiu faktu. O jei tikslas pasąmonėje jau pasiektas, atitinkamai mažėja individo motyvacija.

Niujorko universiteto psichologijos profesorius Piteris Golviceris (Peter Gollwitzer) šią temą jau 1982 m. nagrinėjo knygoje „Simbolic self-completion“. Jis atliko keletą eksperimentų, juose dalyvavo 63 žmonės. Pasirodė, kad tie, kurie apie savo planus niekam nepasakojo, juos įgyvendindavo greičiau už tuos, kurie visiems apie juos pasakodavo ir sulaukdavo aplinkinių pritarimo ir paramos. Prof. P. Golviceris mano, kad pasakojimas apie savo ketinimus suteikia „priešlaikinį užbaigtumo jausmą“. Mūsų smegenyse esama vadinamųjų tapatumo simbolių, kurie padeda susidaryti nuomonę apie save. Kad toks simbolis atsirastų, reikia ne tik veiksmų - užtenka vien pokalbio apie juos. Tarkime, jūs papasakojote apie savo ketinimą parašyti disertaciją ir įsivaizdavote save mokslų daktaru. Smegenys pasitenkino šiuo vaizduotės žaismu, ir netekote stimulo šio tikslo siekti - stoti į aspirantūrą, ieškoti mokslinio vadovo, sėdėti bibliotekoje ir rinkti medžiagą ir pan. Dar kito tyrimo autoriai padarė išvadą, kad sėkmingai išsprendę vieną užduotį dažnai nustojame dėti pastangas išspręsti kitoms, susijusioms su tuo pačiu tikslu. Pavyzdžiui, norėdami numesti svorio, suprantame, kad reikia laikytis dietos ir sportuoti. Bet radikaliai pakeitę mitybos įpročius mes galime prarasti entuziazmą sportuoti.

Iki šiol kalbėjome apie veiksnius, kurie priklauso asmeniškai nuo žmogaus ir jo veiksmų. Bet būna, kad į mūsų likimą įsipainioja visiškai pašaliniai veiksniai. Tarkime, žmogui buvo pasiūlytas geras darbas, ir jis jau ruošiasi išeiti iš ankstesnės darbovietės. Bet staiga firmoje, kuri žadėjo jį priimti, keičiasi situacija ir tokio specialisto jau nebereikia. Arba mergina ruošiasi tekėti, bet paskutinę minutę jaunikis persigalvoja, arba ji sužino apie jį ką nors, dėl ko santuoka yra neįmanoma... Arba ilgai planavote poilsį užsienio kurorte, taupėte pinigus, o darbe susidarė nenumatytos aplinkybės arba sunkiai susirgo kas nors iš artimųjų, ir viską tenka atidėti. Ir dažniausiai tokia padėtis susidaro būtent tada, kai kitiems papasakojame apie laukiančias permainas ir įvykius!

Parapsichologai mano, kad tai yra dėsninga. Pasakodami apie savo troškimus ir ketinimus, juos detaliai įsivaizduodami, mes juos įgyvendiname kažkokioje kitoje dimensijoje, o šioje jie „užbaigiami“. Negalima atmesti ir „nužiūrėjimo“: kam nors papasakojote, ką ketinate daryti, žmogus pajuto pavydą arba mintimis jums palinkėjo nesėkmės - ir kažkas nutiko... Todėl daugelis žmonių stengiasi apie savo planus apskritai niekam nepasakoti, ypač apie svarbius. Ar tai teisinga taktika? Štai ką pataria psichologai:

Svarbius gyvenimo planus reikia slėpti bent jau nuo daugumos žmonių. Apie juos galima papasakoti tik artimiausiems, juos įspėjus, kad laikytų liežuvį už dantų. Bus geriau, jei visi kiti apie tai sužios „post factum“. Be to, jei planai vis dėlto žlugs, išvengsite nereikalingo aiškinimosi.

Ne visada reikėtų apie planus pasakoti kaip apie tvirtai nuspręstą dalyką. Jei jau neįmanoma slėpti, pateikite tai kaip svarstymus apie ateitį: „Aš mąstau, gal man pradėti savo verslą?“

Galima ir reikia papasakoti apie savo tikslus ir ketinimus, jei jiems įgyvendinti reikalinga aplinkinių pagalba. Bet, suprantama, tai turi būti tik tie žmonės, kuriais pasitikite ir kurie garantuotai nekaišios jums pagalių į ratus (net mintimis).

Niekada nereikia būti 100 procentų įsitikinusiems, kad viskas bus taip, kaip sugalvojote: žmogus planuoja, o Dievas sutvarko savaip. Todėl planų žlugimas jums neturi tapti tragedija. Visada yra naujų galimybių ir naujų kelių.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“