Kodėl mes dūsaujame: ar atodūsis asocijuojasi su negatyvia emocija?

Skaitydami knygą ir nesuprasdami, kokią velniavą turėjo galvoje rašytojas egzistencialistas, - atsidūstame.

Kai skaudina nemandagūs komentarai... žodžiu, vis dūsaujame ir dūsaujame... Kodėl?

Galbūt atodūsiai padeda reguliuoti kvėpavimą streso metu? Gal tai nesąmoningas veiksmas, kuriuo kitiems norime parodyti, kad esame nusiminę ar neramūs?

O gal tai proto "perkrovos" mygtukas?

Arba visų šių trijų dalykų kombinacija?

Tuo susidomėjo Oslo universiteto mokslininkai, rašo psychologytoday.com.

Tyrėjai dalyviams išdalijo klausimynus norėdami išsiaiškinti, kurie "emociniai" žodžiai jiems siejasi su atodūsiu: "aktyvus" ar "pasyvus", "intensyvus" ar "ramus".

Dalyviai dar buvo klausiami, kaip dažnai jie dūsauja, ar tai daro vieni, ar kompanijoje.

Eksperimentuotojai pastebėjo, kad atodūsis paprastai asocijuojasi su negatyvia emocija (nusivylimo, pralaimėjimo, frustracijos, nuobodumo, ilgesio).

Nieko nuostabaus. Be to, buvo nustatyta, kad žmonės dūsauja viešai taip pat dažnai, kaip ir būdami vieni.

Tai reiškia, kad atodūsis nėra komunikacijos priemonė.

Mokslininkai taip pat paprašė subjektų įsivaizduoti keturias situacijas: žmogus dūsauja kavinėje tarp draugų; jie sėdi ant suoliuko šalia dūsaujančio žmogaus; žmogus atplėšia laišką ir atsidūsta; draugas atsidūsta kalbėdamas telefonu.

Kaip dalyviai suvokė kiekvieną situaciją? Tyrėjai taip pat paprašė jų palyginti jausmus, susijusius su jų pačių ir kitų žmonių dūsavimu.

Dešimtkart daugiau žmonių įsivaizdavo, jog dūsaujame dėl negatyvių priežasčių, o ne dėl pozityvių.

Be to, kitų žmonių dūsavimas suvokiamas kaip liūdesio išraiška, nors iš tiesų dažniau dūsaujame iš susierzinimo.

Galiausiai eksperimentuotojai dalyviams pateikė du galvosūkius: vieną išsprendžiamą, tačiau sudėtingą, o kitą neįmanomą, nors jis atrodė paprastas. Jiems buvo leista užtrukti kiek reikia ir pasiduoti kada panorės.

Stebėtojai skaičiavo atodūsius.

O varge, kaip jie dūsavo! 77 proc. dalyvių atsiduso vidutiniškai keturis kartus.

Dauguma atodūsių pasigirsdavo per pertraukėles po nesėkmingų bandymų.

Paklausti, kaip jaučiasi, dauguma dalyvių išreiškė susierzinimą. Įdomu, kad dauguma iš viso neigė dūsavę, nors buvo stebimi, o atodūsiai fiksuojami...

Taigi kas yra atodūsis? Anot tyrėjų, jis yra susierzinimo ir pasidavimo išraiška. Tačiau priklausomai nuo to, kas ir kokiame kontekste dūsauja, aplinkiniai tai gali suprasti įvairiai.

Žinoma, svarbesnis klausimas yra kodėl mes apskritai tai darome?

Liuveno universiteto (Belgija) profesoriai tikina, kad atodūsis yra fizinė ir mentalinė "perkrova" - tarsi paspaustum kompiuterio mygtuką "restart".

Dvidešimt minučių stebėję tyliai sėdinčių dalyvių kvėpavimo ritmą, šios idėjos autoriai nustatė: prieš atodūsį jo greitis ir gilumas pasikeičia.

Tyrimo vadovas prof. Bjornas Vleminksas (Bjorn Vleminckx) teigia: kai per ilgai kvėpuojame vienodu ritmu, plaučiai sustingsta ir blogiau atlieka deguonies ir anglies dioksido keitimo funkciją.

Protarpiais įterpiant atodūsį, plaučių oro pūslelės (alveolės) išsitempia. Šis veiksmas suteikia žmogui palengvėjimo jausmą.

Ar pajutote palengvėjimą supratę, iš kur kilęs įprotis dūsauti?

... o dabar atsiduskite ir grįžkite prie darbo, kurį dirbote prieš skaitydami šį straipsnį.