Kleopatra - moteris legenda

Kleopatra valdė Egiptą 22 metus kartu su savo broliais (jie pagal tradiciją - ir jos oficialūs vyrai) Ptolemėju XIII ir Ptolemėju XIV, paskui - būdama faktinė Romos karvedžio Marko Antonijaus žmona. Jos gyvenimas iš pradžių įkvėpė tapytojus ir poetus, paskui - dramaturgus ir kinematografininkus. Jos santykiai su Julijumi Cezariu ir Marku Antonijumi dažnai pateikiami kaip klasikinis meilės trikampis: vieni autoriai mano, kad ji dievino Cezarį, kiti, ne mažiau autoritetingi, yra įsitikinę, kad jos vienintelė tikroji meilė - Markas Antonijus.

Faraono dukra

Priešingai nei paplitusi nuomonė, paskutinė Egipto karalienė visai nebuvo graži. Ant senovinių monetų galime pamatyti jos atvaizdą - ilga nosis, vyriški veido bruožai. Bet dievai Kleopatrą apdovanojo užburiančiu balsu ir charizma. Be to, ji buvo labai išsilavinusi. Kleopatra buvo pirmoji valdovė iš Ptolemėjų dinastijos, mokėjusi kalbėti egiptietiškai. Be egiptiečių kalbos, ji mokėjo dar aštuonias. Niekam nebuvo paslaptis, kad Ptolemėjus XIII tik vadinosi faraonu, o šalį valdė Kleopatra. Ji užaugo garsiame to meto meno ir mokslo centre Aleksandrijoje, Egipto valdovų rūmuose gyveno nemažai garsių poetų ir dailininkų. Mergina gavo puikų išsilavinimą, studijavo filosofiją, literatūrą ir grojo įvairiais muzikos instrumentais. Ji buvo protinga, iš protėvių paveldėjusi politikės gabumus.

Ji gimė 69 m.pr.m.e. Jos tėvai - faraonas Ptolemėjus XII ir Kleopatra V, tikra Ptolemėjaus sesuo (valdančiosiose Egipto dinastijose tai buvo įprasta). Mažoji Kleopatra turėjo dvi vyresnes seseris, Kleopatrą VI ir Berenikę, jaunesnę - Arsinę ir du jaunesnius brolius. Paskutiniai Egipto faraonai nebuvo egiptiečiai: Ptolemėjus I buvo Aleksandro Makedoniečio armijos generolas, po didžiojo karvedžio mirties tapęs Egipto valdovu. Jei esi valdžioje, turi būti pasirengęs tam, kad kas nors pasistengs valdžią atimti. Pirmą kartą nuversti karalienę pabandė jos pačios vyras, praėjus 3 metams po vestuvių. 48 metais Aleksandrijoje prasidėjo sukilimas, Kleopatra bėgo į Siriją drauge su jaunesne seserimi Arsine.

Kleopatra ir Cezaris

Bet Kleopatra buvo ne iš tų, kas lengvai pasiduoda. Labai greitai ji su armija patraukė link Egipto sienų. Tuo metu Romos imperijoje taip pat buvo kaunamasi dėl valdžios - jos nepasidalijo Julijus Cezaris ir Pompėjus. Pralaimėjęs mūšį, Pompėjus bėgo į Aleksandriją, tikėdamasis ten gauti politinį prieglobstį. Patarėjų manymu, su Cezariu konfliktuoti nevertėjo, tad Pompėjus buvo nužudytas tiesiog faraono akyse. Po trijų dienų į Aleksandriją atvykusiam Julijui Cezariui buvo įteikta savotiška Ptolemėjaus XIII dovana - Pompėjaus galva. Patarėjai apsiskaičiavo - kadaise Pompėjus buvo Cezario draugas, tad dovana imperatorius pasibaisėjo. Cezaris nutraukė karinius veiksmus ir įsakė broliui ir seseriai atvykti į rūmus pasiaiškinti. Kleopatra puikiai suprato, kad vos jai pasirodžius Aleksandrijoje brolio parankiniai ją nužudys. Karalienė sugalvojo genialų planą: ją, suvyniotą į kilimą, slapčia atvežti į rūmus kaip dovaną didžiajam Cezariui. Šis prieš jos kerus neatsilaikė...

Aptikęs, kad sesuo jį pergudravo, Ptolemėjus bandė šturmu paimti rūmus, bet Cezaris įsakė jį suimti. Tuo metu puolimą pradėjo ir Arsinės vadovaujama Egipto kariuomenė. Aleksandrijos karas truko pusę metų, kol krito kariuomenės vadas, o faraonas Ptolemėjus XIII nuskendo Nile, bandydamas bėgti. Aleksandrija prisiekė Cezariui, Arsinė buvo suimta, sostas grįžo Kleopatrai, kuri ištekėjo už vienintelio likusio gyvo brolio Ptolemėjaus XIV (12 metų).

Po pergalės Cezaris ir Kleopatra išvyko į dviejų mėnesių kelionę Nilu. Būtent tada Kleopatra pastojo ir po 9 mėnesių pagimdė sūnų, jis buvo pavadintas Ptolemėju XV Cezarionu. Cezaris berniuką pripažino savo sūnumi. Po metų Kleopatra su sūnumi ir vyru atvyko į Romą, į iškilmes pasibaigusio karo proga. Dvejus metus Kleopatra su sūnumi gyveno netoli Romos. Jos karališkasis mylimasis ją dievino. Cezaris net bandė pakeisti įstatymą, kad galėtų vesti Kleopatrą, o Cezarioną paskelbti vieninteliu įpėdiniu. Deja, Cezaris turėjo teisėtą žmoną Kalpuriną. 44 m.pr.m.e. kovo 15-ąją įvyko garsusis Senato posėdis, kurio metu sąmokslininkų grupė nužudė Cezarį. Kleopatra nedelsdama išvyko iš Romos ir grįžo į Egiptą. Netrukus mirė Ptolemėjus XIV, nunuodytas karalienės įsakymu - niekas neturėjo įsiterpti tarp valdžios ir jos sūnaus Cezariono.

Kleopatra ir Markas Antonijus

Po Cezario mirties valdžią pasidalijo jo sūnėnas Oktavianas, Markas Lepidas ir Markas Antonijus. 42 metais Markas Antonijus įsakė Kleopatrai atvykti į Tarsą, norėdamas išsiaiškinti, ar ji nepalaiko jo priešų. Karalienė atvyko prabangiu laivu, apsirengusi Veneros kostiumu, apsupta tarnaičių, aprengtų nimfomis ir berniukų kupidonų. Ji neklystamai pastebėjo Marko Antonijaus silpnybes ir sumaniai juo manipuliavo. Kleopatros netrikdė tai, kad naujas mylimasis buvo gan netašytas ir dievino šiurkštų kareivišką humorą.

Sužavėtas Markas Antonijus metė visus reikalus ir su karaliene išvyko į Aleksandriją. Visą žiemą truko orgijos ir abejotinos pramogos, Kleopatra nepaleido jo nei dieną, nei naktį. Tik vargais negalais romėnui pavyko ištrūkti iš šio malonumų ratelio ir grįžti namo. Po pusmečio jam išvykus Kleopatra pagimdė dvynius - Kleopatrą Selenę ir Aleksandrą Helijų. Jų tėvą ji pamatys tik po 4 metų. Per tą laiką Markas Antonijus vedė Oktaviano įseserę Oktaviją ir susilaukė dviejų dukterų. 37 metais jis pradėjo dar vieną karo žygį, tačiau greitai atsidūrė Kleopatros glėbyje - ji pagimdė jam dar vieną įpėdinį Ptolemėjų Filadelfą. Netikėtai Oktavija susiruošė aplankyti savo prapuolusio vyro. Sužinojusi apie tai, Kleopatra paleido į darbą visus moteriškus kerus, kad tik Markas Antonijus nesusitiktų su teisėta žmona. Jai tai pavyko, Oktavija grįžo į Romą, taip ir nepamačiusi vyro. Romėnai pasipiktino tokiu Marko Antonijaus elgesiu su teisėta žmona. Oktavianas paskelbė karą Egiptui. Lemiamame mūšyje prie Akcijaus (Graikija) Markas Antonijus pralaimėjo, ir pora grįžo į Egiptą, ruošdamasi mirti. Kleopatra eksperimentavo su įvairiais nuodais, norėdama išsiaiškinti, kurie veikia greitai ir neskausmingai.

Marko Antonijaus armija prisiekė Oktavianui - niekas neabejojo, kad Markas Antonijus pamišo dėl moters ir nepajėgia savarankiškai mąstyti. Markas Antonijus nusižudė, o Kleopatrą Oktaviano kariai nuginklavo ir paėmė į nelaisvę. Ji keletą kartų bandė žudytis, bet sargyba užkirto kelią visiems bandymams. Norėdama apgauti būsimojo imperatoriaus budrumą, išdidi karalienė puolė ant kelių prieš Oktavianą, maldaudama jos nežudyti. Keista, bet įžvalgus Romos valdovas patikėjo kenčiančios moters nuoširdumu. Karalienė neturėjo jokių iliuzijų dėl ateities - kaip ir sesers Arsinės, jos laukė kelionė sukaustytai grandinėmis Romos gatvėmis. Vienintelis dalykas, ko ji prašė Oktaviano - Egipto sostą palikti jos vaikams. Kleopatrai pavyko išvengti gėdos: karalienei ištikimi tarnai perdavė krepšelį su figomis. Sargyba apžiūrėjo krepšelį ir nerado jame nieko įtartino. Po pietų Kleopatra parašė laišką Oktavianui, kuriame prašė palaidoti ją šalia Marko Antonijaus. Sunerimęs Oktavianas įtarė, kad ji vėl bandys žudytis, ir nusiuntė pas ją sargybinius, bet buvo jau vėlu - mažytės gyvatės nuodai nužudė akimirksniu. Kai sargyba atvyko į karalienės kambarius, ji buvo nebegyva.

Kleopatra VII buvo paskutinė Egipto faraonė, po jos mirties Egiptas tapo viena iš Romos provincijų. Jos sūnus Cezarionas Oktaviano įsakymu buvo nužudytas, dukra ištekėjo už Mauritanijos karaliaus, o apie kitų dviejų sūnų likimą nieko nežinoma. Visą gyvenimą Kleopatra stengėsi išlaikyti Egipto sostą. Bet ji pralaimėjo. Pralaimėjo todėl, kad buvo daugiau moteris, negu galėjo sau leisti.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“