Keisti didžiųjų filosofų įpročiai

Dabar papasakosime apie Europos intelektualų, sukūrusių didžias filosofijos teorijas, keisčiausius įpročius ir pomėgius.

Ypatinga Renė Dekarto silpnybė

Renė Dekartas (Rene Descartes) yra garsus matematikas ir racionalizmo filosofijos pradininkas. Pasakojama legenda, kad koordinačių sistemos X ir Y ašis jis sugalvojo, tingiai drybsodamas lovoje ir stebėdamas muses ant lubų.

R.Dekartas mėgo palaikyti artimus santykius su įžymiausiomis ir turtingiausiomis savo meto moterimis, pavyzdžiui, Švedijos karaliene Kristina arba iš Anglijos išvaryta princese Elizabeta.

Nepaisant to, kad R.Dekartas taip ir nevedė, jo keistas požiūris į moterų grožį tapo apkalbų objektu: jam patiko tik žvairos merginos. Laiške karalienei Kristinai filosofas prisipažino, kad toks potraukis gali būti ankstyvos aistros žvairai merginai pasekmė.

Imanuelio Kanto dienotvarkė

Pati nekalčiausa keistenybė buvo būdinga Imanueliui Kantui (Immanuel Kant), vokiečių klasikinės filosofijos pradininkui. 1783 m. nusipirkęs namą, I.Kantas nusprendė išsiugdyti įprotį būtinai laikytis dienotvarkės. Daugiau kaip 20 metų, iki pat mirties, jis gyveno išskirtinai pagal tokią dienotvarkę: apie 5 val. ryto keldavosi, išgerdavo kavos ir surūkydavo pypkę.

Paskui rašė filosofijos veikalus, o 7 val. eidavo į paskaitas. Nuo 11 iki 13 val. jis vėl dirbdavo su rankraščiais, paskui bet kokiu oru valandą vaikštinėdavo po Karaliaučių.

Buvo kalbama, kad pagal jo pasirodymą gatvėje kaimynai nusistatydavo laikrodžius.

Griežtai nustatytas pasivaikščiojimų maršrutas vėliau bus pavadintas „Philosophengang“, tai yra „filosofo takas“. Vakarais I.Kantas bendraudavo su draugais ir iki 22 val. rašydavo knygas, po to eidavo miegoti.

Georgo Hėgelio pižama

Didysis vokiečių filosofas Georgas Vilhelmas Frydrichas Hėgelis (Georg Wilhelm Friedrich Hegel) pasižymėjo viena keistenybe: dirbdamas namuose jis visą laiką vilkėdavo naktinius marškinius.

Ir dar užsivilkęs ant įprastų drabužių, o ekstravagantišką įvaizdį papildydavo juoda berete, keliais dydžiais didesne negu reikia.

Kartą G.Hėgelio draugas aptiko taip keistai pasipuošusį filosofą kabinete, chaotiškai užverstame įvairiais popieriais ir knygomis.

Keistas filosofo įprotis pagarsėjo vėliau, kai G.Hėgelį kabinete su marškiniais ant viršutinių drabužių įamžino dailininkas Julijus Sebersas (Julius Sebbers). G.Hėgelio žmona sakė, kad filosofui tas portretas labai nepatiko būtent todėl, kad jame jis buvo nutapytas labai realistiškai.

Frydricho Nyčės vaisiai

Frydrichą Nyčę (Friedrich Nietzsche) visą gyvenimą kamavo įvairios ligos. Jam nuolat skaudėdavo galvą, pykindavo, nuolatos trikdavo virškinimas.

Norėdamas šių negalavimų atsikratyti, F.Nyčė išbandė daugybę visokiausių vaistų ir dietų.

Tačiau visai tikėtina, kad virškinimo sutrikimai, kuriuos mokslininkas taip ilgai gydėsi, atsirado dėl jo patologiško vaisių pomėgio.

Kaip liudijo viešbučio, kur apsistodavo F.Nyčė, šeimininkas, pusryčiams jis suvalgydavo bifšteksą, o pietums ir vakarienei - vaisių.

Be vaisių, kuriuos F.Nyčė užsisakydavo ten, kur gyvendavo, paprastai dar gaudavo didžiules pintines dovanų iš draugų.

Per dieną F.Nyčė galėdavo suvalgyti apie tris kilogramus vaisių.

Žilio Delezo nagai

Prancūzas filosofas poststruktūralistas Žilis Delezas (Gilles Deleuze) sukūrė naują filosofijos kalbą su visame pasaulyje išgarsėjusiomis sąvokomis „rizoma“, „nomadizmas“, „kūnas be organų“, „geismo mašinos“.

Kasdieniniame gyvenime Ž.Delezas nebandė įgyvendinti savo radikalių filosofinių idėjų, kukliai gyveno su žmona ir dviem vaikais.

Atsakydamas į priekaištus, kad jo filosofinė ir gyvenimiškoji pozicijos nesutampa, Ž.Delezas pareikšdavo:

„Kuo aš skiriuosi nuo homoseksualų, alkoholikų arba narkomanų, jeigu aš tokį patį poveikį sau pasiekiu kitokiomis priemonėmis?“

Tačiau ne tik Ž.Delezo filosofija buvo skandalinga ir prieštaraujanti visoms priimtoms normoms, tokie buvo ir kai kurie jo ekscentriški poelgiai.

Ž.Delezas nemokėjo spausdinti mašinėle, todėl negalėjo pats atsispausdinti diplominio darbo, tai padaryti jam padėjo jo universiteto laikų draugas Mišelis Turnjė (Michel Tournier).

Tačiau draugo pagalbos Ž.Delezas neįvertino: jam pasirodė, kad šis praleido ir pakeitė dalį jo darbo. Galų gale Ž.Delezas grąžino jam savo diplominio darbo kopiją su ironiška dedikacija.

Po 1968 m. gegužę vykusio studentų maišto Paryžiuje Ž.Delezas aktyviai reiškėsi politinėje arenoje: palaikė kairiuosius radikalus, kritikavo neigiamą požiūrį į narkotikų vartojimą ir gynė Prancūzijos homoseksualus.

Jis skaitydavo viešas paskaitas, į kurias susirinkdavo tiek žmonių, kad nuo lektoriaus cigarečių, kurias prisidegdavo vieną po kitos, dūmų salė per keletą valandų „tapdavo panaši į turkišką pirtį“.

Ž.Delezas kartais palinksmindavo studentus grodamas pjūklu. Ž.Delezas kariavo su Alenu Badju (Alain Badiou), rašiusiu straipsnius, nukreiptus prieš jo filosofiją, pavyzdžiui, „Bulvės fašizmas“.

A.Badju šalininkai arba net jis pats asmeniškai dažnai trukdydavo Ž.Delezui ramiai skaityti paskaitas, o filosofas stengdavosi taikiai išvengti konflikto su agresyviais studentais.

Yra žinoma, kad Ž.Delezas nekirpo nagų, aiškindamas tuo, kad jis neva negalįs pirštų galiukais prisiliesti prie bet ko, ypač audinio, nepajusdamas aštraus skausmo.

Toks nepaprastas Ž.Delezo jautrumas netrukus tapo spaudos taikiniu ir buvo plačiai aptarinėjamas dar filosofui esant gyvam. Sklido legendos, kad Ž.Delezo nagai paskutiniaisiais gyvenimo metais sukosi spiralėmis, nes jų ilgis siekė 6 centimetrus.

Jo pasekėjas Mišelis Kresolis (Michel Cressole) kritikavo mokytoją ir priekaištavo jam dėl polinkio į pigius žaidimus su publika. Ž.Delezas atsikirto M.Kresoliui, jauną filosofą apkaltindamas snobizmu. Dar prieš susirgdamas plaučių vėžiu (1995 m. filosofas nusižudė, nepakeldamas gyvenimo su kvėpavimo aparatu be galimybės normaliai dirbti), jis nemėgdavo kur nors išeiti arba keliauti ir visą laiką gyveno Paryžiaus 17-ame rajone. Ž.Delezas nepakentė keliaujančių intelektualų ir jų nuolatinių pašnekesių, o pats išsiruošdavo tik į Paryžiuje vykstančias parodas ir kino filmus.

Felikso Gvatari erotiniai kamikadzės

Ž.Delezo draugas ir bendraautoris Feliksas Gvatari (Felix Guattari) taip pat garsėjo neįprastais filosofiniais projektais. Keistenybių buvo ne tik juose, bet ir jo asmeniniame gyvenime.

Po 1968 m. įvykių F.Gvatari gavo daug pinigų moksliniams projektams, tačiau šias biudžeto lėšas švaistė prašantiesiems nupirkti filmavimo kamerą ar motociklą.

Jis visų prašydavo pinigus grąžinti, juos neva skolindamas, tačiau jų niekas, aišku, negrąžindavo.

Be to, filosofas garsėjo kaip nepataisomas mergišius: net eidamas septintąją dešimtį jis užmezgė romaną su jauna serbų aktore.

F.Gvatari šeima apie filosofo žygius sužinojo tik po jo mirties.

Įdomu, kaip jie būtų nustebę, jeigu būtų žinoję, kad anksčiau F.Gvatari buvo įkūręs vadinamųjų erotikos kamikadzių bendriją - jie kovojo su filosofo nuomone pasibjaurėtina monogamijos ir santuokinio gyvenimo tendencija.

F.Gvatari ne tik pliekdavo savo filosofija, bet ir padedant grupei specialių „kamikadzių“ bandydavo avantiūristiškais veiksmais išardyti būsimų arba esamų sutuoktinių santykius.

Beje, pats filosofas, nors ir pasisakydavo prieš šeimyninį gyvenimą, buvo kelis kartus vedęs.

Savo vaikų jis nelabai mylėjo, sprendžiant iš to, kad vieną iš jų gana anksti mokė rašyti ir skaityti, vaiką užrakindamas kambaryje su rašikliu ir popieriaus lapu.