Kartais lobiai mėtosi tiesiog po kojomis

Bet pasirodo, kad net paprasti žmonės gali aptikti nesuskaičiuojamus turtus praktiškai bet kuriame pasaulio taške, ir dar tiesiog „besimėtančius po kojomis“.

Auksinės šiukšlės

Valytojo gyvenimas niekada nebūna lengvas, ir pasirinkęs šį darbą kažin ar tapsi milijonieriumi. Bet vienam valytojui iš Pietų Korėjos kažkieno šiukšlės tapo tikru lobiu.

2018 m. balandį Inčono tarptautinio oro uosto valytojas keitė šiukšlių dėžės maišą ir jo dugne rado į laikraštį suvyniotų aukso luitelių. Jų vertė - 70 milijonų vonų arba 64 800 JAV dolerių. Šis darbuotojas (panoręs likti nežinomu) radinį nunešė į policiją, nes įtarė, kad auksas veikiausiai yra susijęs su kokiu nors nusikaltimu.

Pietų Korėjoje galioja įstatymas, pagal kurį kiekvienas, atidavęs radinį policijai, turi teisę jį atgauti, jeigu per 6 mėnesius neatsiras šio daikto šeimininkas. Taip pat numatyta, kad radėjas gauna atlygį: net jei aukso luitų savininkas būtų pasirodęs, valytojui vis tiek būtų buvę išmokėta 5-20 proc. radinio vertės.

Visada tikrink

Serezų šeima pergyveno labai nelengvą gyvenimo laikotarpį, susijusį su visa tragedijų virtine. 2012 m. mirė jų 14-metė dukra Savana Serezo (Savannah Cereso), o 2015 m. dėl skolų šeima prarado savo namą. Dauguma žmonių, perkančių loterijos bilietus, nekantriai laukia tiražo rezultatų, bet Rikardas Serezas tiesiog iš įpročio kiekvieną savaitę pirko loterijos bilietus ir net nepatikrindavo numerių.

Prieš mirtį Savana tėvams padovanojo gražią dėžutę. Rikardas ją saugojo kaip dukteriai atminti ir į ją dėdavo savo loterijos bilietus ir kitokias vertybes. Kai per keletą mėnesių susikaupė visa krūva bilietų, R.Serezo žmona pagrasino juos išmesti, jei vyras nesusitvarkys. Tada Rikardas nusivežė bilietus į vietos degalinę, kad jos darbuotojas juos patikrintų internetu. Pasirodė, kad vienas bilietas buvo laimingas - vyras laimėjo 4,85 mln. dolerių.

Tarp knygos lapų

 2012 m. vyriškis, vardu Karlosas, nuvyko į vietos knygų mainų centrą Malbore. Gyventojai čia galėjo atnešti savo senų knygų ir už tokią sumą išsirinkti naujų. Sėdęs į mašiną su krūvele naujai įsigytų knygų, Karlosas sumanė vieną pavartyti. Jis apstulbo, pamatęs, kad knygos puslapiuose buvo išpjauta įduba, o joje gulėjo 20 tūkst. dolerių ir kitokių vertingų daiktų.

Užuot viską pasisavinęs, jis pamėgino išsiaiškinti, kam knyga anksčiau priklausė, tačiau savininko nustatyti nepavyko. Karlosas susisiekė su vietos žiniasklaida ir paprašė pranešti: jei tikrasis knygos savininkas parašys jam elektroninį laišką, jis knygą grąžins. Tiesiog reikėjo parašyti knygos pavadinimą, apytikrę joje paslėptų pinigų sumą ir išvardinti kitus daiktus. Kuo viskas baigėsi, istorija nutyli.

Jūros dugne

Kartą žvejo, gyvenančio Palavano saloje (Filipinai), laivelio inkaras už kažko dugne užsikabino. Jis nėrė į vandenį, norėdamas patikrinti, kas nutiko, ir pamatė didžiausią kada nors matytą moliuską. Žvejys atidarė kriauklę, tikėdamasis rasti perlą, kurį galėtų parduotu juvelyrui.

Bet vietoj įprasto perlo rutuliuko viduje jis aptiko milžinišką baltą gumulą, sveriantį 34 kg. Kadangi jis visiškai nebuvo panašus į paprastą perlą, kurį būtų galima panaudoti vėriniui, žvejys nusprendė, kad jo radinys bevertis ir tiesiog pakišo jį po lova.

Žvejo teta Eilin Sintija Magej Amurao (Aileen Cynthia Maggay Amurao), dirbusi Palavano salos turizmo agentūroje, kaip tik ieškojo būdų, kaip pritraukti daugiau turistų. Jos sūnėnas pamanė, kad keistas radinys galėtų būti įdomus eksponatas ir milžinišką „perlą“ atnešė tetai, kad ta išstatytų jį vitrinoje. Galop paaiškėjo, kad tai yra tikras perlas, ir kad jis vertas 100 mln. dolerių.

Kai kada sunkiai dirbti apsimoka

Eliotų šeima daug metų nuomojosi ūkį Somerseto grafystėje (Anglija). Pusbroliai Kevinas ir Martinas Eliotai ūkį valdė kartu ir po kelių sunkaus darbo dešimtmečių 1998 m. pagaliau gavo hipotekos paskolą ūkiui išsipirkti. Kartą jie nusprendė: kadangi dabar žemė priklauso jiems, verta metalo ieškikliu patikrinti, ar joje nėra ko nors įdomaus.

Jie žinojo, kad sklypas labai senas ir kad žemė čia buvo dirbama tūkstantį metų. Bet kaip jie nustebo, radę tikrą lobį - 9213 sidabrinių romėniškų denarų. Monetų buvo tiek daug, kad namo juos nešė kibirais. Pusbroliai pardavė jas Somerseto muziejui už 265 tūkst. svarų. Taip žemė jiems atsipirko.

Neturtingo pirkėjo fantazijos

Daugeliui, kas kraustėsi į savo pirmąjį butą, teko komiso parduotuvėje pirkti daiktų jam apstatyti, ir vargu ar kas galėtų pagalvoti, kad su jais galima įsigyti tikrą lobį. 2007 m. Berlyne gyvenančiai koledžo studentei prireikė naujos sofos, ir ji, norėdama pirkiniui sutaupyti, patraukė į vietos sendaikčių parduotuvę. Už išskleidžiamą sofą ji sumokėjo 150 eurų.

Parsivežusi ją namo ir išskleidusi, viduje pastebėjo nedidelį 20x30 cm dydžio paveikslą. Ant jo nebuvo jokio parašo, ir mergina jį nunešė į vietos meno kūrinių aukcioną, kad specialistai jį įvertintų. Pasirodė, kad paveikslą apie 1600 metus nutapė žinomo Venecijos dailininko Karlo Saračenio (Carlo Saraceni) mokinys. Paveikslas buvo pavadintas „Pasiruošimas bėgti į Egiptą“ ir parduotas už 20 tūkst. eurų.

Dovana iš praeities

Prancūzijoje senovinės pilaitės yra paveldimos iš kartos į kartą, o išlaidos joms įrengti būna gerokai didesnės už realią pastato vertę. Daugelis senų aristokratų šeimų namų taip ir lieka nejudinami ir sunyksta, kai paveldėtojai nusprendžia gyventi šiuolaikiniuose namuose ir butuose, o ne kurtis protėvių būste.

Kai vienas toks paveldėtojas (panoręs likti anonimu) 2016 m. paveldėjo šeimos namą Normandijoje, pasirodė, kad jis yra kimšte prikimštas antikvarinių daiktų. Perstatant baldus buvo rasta storu dulkių sluoksniu padengtų skardinių dėžučių, pilnų aukso luitelių ir monetų, kurių bendra vertė - 3,7 mln. dolerių.

Vienintelis minusas - kad savininkui pardavus rastąjį turtą teko sumokėti paveldėjimo mokestį. Vis dėlto net po to pinigų būtiniems griūvančio dvarelio remonto darbams užteko su kaupu.

Vertybiniai popieriai metalo lauže

Utilizavimo įmonės priima metalo laužą, jį valo ir perlydo, kad būtų galima panaudoti antrą kartą. Kai „Blue Grass Recycling“ darbuotojas Maikas Rodžersas Berlingtone fasavo metalo dėžutes, atiduotas perdirbti, vienoje jų pastebėjo kažką žalia. Tai buvo senos amerikietiškos taupomosios obligacijos, kiekviena nuo 50 iki 500 dolerių vertės, o bendra jų suma siekė 22 tūkst. dolerių.

Matyt, kažkas per klaidą atidavė į metalo laužą dėžutę, kurioje laikė obligacijas.

Grįžęs iš darbo, M.Rodžersas su žmona bandė išsiaiškinti, kas yra obligacijų savininkas. Vienintelis dalykas, ką pavyko išsiaiškinti, buvo tai, kad vertybinius popierius įsigijo moteris, vardu Marta Dobins, ir kad jos buvo skirtos kažkokiam Robertui Robertsui.

Užuot pasidavęs, Maikas pradėjo skambinti visiems Robertams Robertsams (o jų šalyje buvo tūkstančiai), klausdamas kiekvieno, ar jis pažįsta moterį, vardu Marta Dobins. Kai jis pagaliau rado tokį vyrą, pasirodė, kad jam - 82 metai, o jo mama Marta Dobins mirė prieš daugybę metų.

Ji slapčia kaupė obligacijas sūnui, norėdama turėti kuo atsilyginti už rūpinimąsi ja senatvėje, bet moteris mirė, nespėjusi jam apie tai papasakoti, todėl dėžutė ir buvo atsitiktinai išmesta į metalo laužą. Likus kelioms dienoms iki Kalėdų ponas Robertsas gavo tiesiog neįtikėtiną dovaną.

Lobis po vyšniomis

Vaikštinėdamas po savo vyšnių sodą, šveicaras ūkininkas pamatė žemėje kažką blizgant. Ėmęs kasti, jis žemėje aptiko sidabrinių romėniškų monetų. Prieš 1700 metų šioje Šveicarijos vietoje buvo romėnų gyvenvietė, o laukas taip pat buvo dirbamas. Laimė, toje vietoje niekada nebuvo pastatytas nė vienas namas, todėl lobis taip ir išliko nepaliestas.

Sodo savininkas iškvietė profesionalius archeologus, kad tie iškasinėtų visą sodą. Buvo rasta iš viso 4166 monetos. Istorikai paskaičiavo, kad ši pinigų suma apytikriai prilygo vienų ar dvejų metų romėno uždarbiui. Deja, ūkininkas parduoti monetų negalėjo, nes pagal Šveicarijoje galiojantį įstatymą panašūs istoriniai artefaktai priklauso valstybei, net jei jie buvo rasti privačioje valdoje. Taigi jis gavo tik įprastą atlygį už radinį, o monetos pateko į muziejų.

Filipinų salos pakrantėje rastas perlas gigantas, svėręs per 30 kilogramų.

Rikardas Serezas po dukros Savanos mirties sužinojo tapęs milijonieriumi, kai loterijos bilietus saugojo dukters dovanotoje dėžutėje.