Kartais, kad pamatytume, reikia tiesiog užmerkti akis

„Štai mano paslaptis, ji labai paprasta: gali regėti tik širdis. Svarbiausio akimis nepamatysi“, – rašė Antoine de Saint–Exupery.

Kaip teigia neurologai, žmogaus smegenys kasdien sukuria apie 50 tūkstančių minčių. Tačiau dauguma jų būna mechaniškos ir nuolat besikartojančios. Dėl milžiniško kasdien gaunamos informacijos kiekio mes vis dažniau kenčiame nuo psichologinio išsekimo. Be to, mes esame taip smarkiai perkrauti įvykių, kurie vyksta aplinkui, kad nevalingai ignoruojame savo vidinio pasaulio būklę, rašo portalas „Kluber‘.

Kartais mus nusineša varginančių, įkyrių minčių srautas, nulemiantis tai, kad mes imame ignoruoti savo prioritetus ir nustojame klausytis savo vidinio balso. Mūsų žvilgsnis taip stipriai sukoncentruotas į išorės pasaulį, kad mes tampame emocionaliai trumparegiai, todėl mums reikia akinių, kad surastume savo laimę.

Kai akys pavargsta žiūrėti

Tikite ar ne, bet žmogaus protas yra įpratęs prie „vidinių konfliktų“. Mat mūsų smegenims reikia nuolat prisitaikyti prie kiekvienos konkrečios situacijos ir jos sukeliamų stimulų. Įtampa darbe, problemos namuose, asmeniniai siekiai, socialiniai santykiai – aplinkui visada gausu problemų, reikalaujančių sprendimo, išgyvenimų, kuriuos reikia nuraminti, trūkumų, kuriuos reikia užpildyti ir aistrų, kurias reikia užgesinti.

Psichologinis triukšmas, kurį sukelia visos tos aplinkybės, gali būti nesibaigiantis ir negailestingas. Būtent todėl stresas ima veikti smegenų darbą, juk akys jau pametė fokusą. Jos praranda sugebėjimą pažvelgti į žmogaus pasąmonę, kad pastebėtų, kas iš tikrųjų turi reikšmės šiame gyvenime.

Įdomus faktas: kai jūs išgyvenate ilgą streso ir nerimo periodą, migdolinis kūnas, kuris yra smegenų dalis, atsakinga už baimę ir emocijas, sumažėja. Tokie struktūriniai pokyčiai tiesiogiai veikia kaktinę smegenų žievės sritį, kuri susijusi su sudėtingomis smegenų funkcijomis, tarp jų sąmoningumu, koncentracija ir sugebėjimu priimti sprendimus.

Kai mes susiduriame su nerimu, stresu ir erzinančiu psichologiniu triukšmu, užmegzti kontaktą su kitu žmogumi pasidaro tikrai sunku. Nedidelis smegenų struktūros pokytis nutraukia nematomą ryšį tarp mūsų ir mūsų sąmonės.

Neverta pamiršti ir neuroplastiškumo arba slapto smegenų sugebėjimo savarankiškai keisti savo struktūrą. Per meditacijos pratybas, sąmoningumo praktikas ir kitus metodus mes galime vėl nukreipti žvilgsnį į savo vidinį pasaulį.

Dėkingas protas – tai gerai pailsėjęs protas, leidžiantis mums pastebėti tikrai svarbius dalykus. Toks epitetas gali atrodyti per daug poetiškas. Kaip galima būti dėkingam už tai, kad jaučiame nepasitenkinimą, liūdesį ar išsiskyrimo skausmą? Pirmas logiškas žingsnis būtų išsivadavimas nuo visų vidinių konfliktų.

Nutraukę savo emocines kovas, savo viduje pajusime švarios energijos srautą. Tokia energija reikalinga, kad galėtume išsivaduoti nuo bet kokių išorinių suvaržymų ir sunkumų

Kiekvienas iš mūsų trokšta laimės be kentėjimų, ramybės be audrų ir gerų emocijų vietoj nepasitenkinimo. Tačiau turite suprasti vieną svarbų dalyką: vaivorykštės be lietaus nebūna.

Užmerkite akis, kad pradėtumėte matyti

Iš pradžių išmokite kontroliuoti savo mintis. Nepamirškite, kad jos tiesiogiai veikia jūsų emocijas ir realybės suvokimą. Pabandykite taikyti toliau aprašytą metodą.

Užmerkite akis ir nuvykite šalin įtampą dėl kylančių tokio pobūdžio minčių: „Jeigu aš dabar būčiau ten...“, „Jeigu būčiau padaręs taip...“, „Būčiau laiminga, jeigu išgirsčiau iš jo...“

Būdami užsimerkę, pažadėkite sau, kad pradėsite kalbėtis su savimi esamuoju laiku: „Aš noriu...“, „Aš galiu...“, „Aš ruošiuosi“ ir panašiai.

Nesistenkite, kad protas liktų tuščias, kai užsimerkiate ir bandote suvokti, kas gyvenime yra tikrai svarbu. Tai ne tik neįmanoma, bet ir nenaudinga. Svarbu užpildyti jį geromis, įkvepiančiomis ir naudingomis mintimis.

Mąstykite pozityviai. Toks mąstymo stilius neapakina jūsų priešais realybę ir tiesą. Jis veikiau padeda protui ir sielai įgauti pasitikėjimo ir nutraukti neigiamų bei varžančių minčių srautą.

Paprasčiausiai pabandykite užmerkti akis, kad pagaliau uždegtumėte šviesą savo širdyje ir patenkintumėte savo poreikius, kuriuos visada ignoravote, tarytum jie būtų kokie nors seni žaislai.