Kam šypsosi sėkmė

Bet mokslui yra kažkaip nesolidu vadovautis mistika. Todėl vienas iš jo atstovų nutarė išsiaiškinti šį klausimą atlikdamas eksperimentą. Šis narsus tyrinėtojas, rimto mokslininko reputaciją turintis Ričardas Vaizmanas (Richard Wiseman) iš Hertfordšyro universiteto solidžiame laikraštyje paskelbė norįs susisiekti su sėkmės lydimais žmonėmis ir su tais, kuriuos sėkmė aplenkia, siūlydamas jiems dalyvauti rimtame psichologiniame eksperimente. Entuziastų atsiranda visada, taigi atsiliepė dešimtys norinčiųjų. Visus juos R.Vaizmanas nuodugniai išklausinėjo ir išsiaiškino kiekvieno likimo vingius. Po to vyko eksperimentas, kuris iš esmės buvo stebėtinai paprastas. Visiems dalyviams buvo įteikta po storą laikraštį ir paprašyta suskaičiuoti jame esančias nuotraukas. Eksperimento esmė buvo ta, kad R.Vaizmanas meistriškai sumodeliavo vieną puslapį: į jį įdėjo didelėmis raidėmis parašytą skelbimą „Jei pamatysite šį skelbimą, praneškite apie jį eksperimentuotojui ir gausite 250 svarų atlygį.“ Rezultatas buvo labai įdomus: skelbimo nepamatė nė vienas iš bandymo dalyvių, save priskyręs prie nevykėlių. Tie žmonės tiksliai įvykdė instrukciją ir suskaičiavo visas nuotraukas. O štai „laimės kūdikiai“ įrodė, kad jiems išties sekasi. Jie pamatė skelbimą ir gavo pinigus. Po šio eksperimento R.Vaizmanas padarė išvadą, kad sėkmė tikrai nėra palankiai susidėjusių aplinkybių rezultatas. Ji visiškai priklauso nuo žmogaus psichologinio nusiteikimo ir jo gebėjimo pasinaudoti bet kokiomis aplinkybėmis. Nevykėlis visada sutelkia dėmesį į tam tikras problemas, laikydamas jas svarbiausiomis, dėl to nesugeba priimti likimo dovanų, nes psichologiškai joms nėra pasirengęs.

O dabar prisiminkime vieną mokslinę aksiomą. Teigiama, kad smegenims dirbant veikia tik 10 proc. neuronų. O jeigu į protinę veiklą būtų įtrauktos visos pilkosios medžiagos ląstelės, mes visi taptume genialiais žmonėmis. Skamba patraukliai, bet ar mums to reikia? Daugelis šiuolaikinių psichologų spėja, kad genialumas - kaip tik atvirkščias procesas. Ši nuomonė grindžiama vadinamųjų genialių idiotų pavyzdžiu. Tie žmonės pasižymi nepaprastais gebėjimais, bet tik vienoje siauroje srityje. Šis fenomenas yra gerai atskleistas garsiame amerikiečių filme „Lietaus žmogus“. „Genialūs idiotai“ pasižymi nepaprastai mažu intelekto koeficientu. Jie negali normaliai bendrauti su aplinkiniais, dažnai serga autizmu ir neretai gyvena specializuotose klinikose. Bet jie demonstruoja stebėtinus gebėjimus kurioje nors vienoje srityje - vaizduojamajame mene, matematikoje, muzikoje. Yra ir daugiau sričių, kuriose jiems nėra lygių.

Australijos nacionalinio universiteto Kanberoje mokslininkai iškėlė hipotezę, kad panašių gabumų turi kiekvienas žmogus, bet juos slopina mąstymas. Žmonės bando suvokti faktus, stebėjimų duomenis, o „lietaus žmogus“ vadovaujasi tik nuogais faktais ir nepereina prie apibendrinimų. Šį darbą atlieka evoliucijos požiūriu seniausios smegenų sritys. Jos yra visų žmonių smegenyse, bet paprasto žmogaus smegenys jas „blokuoja“, pirmenybę atiduodamos aukštesnėms intelekto formoms. Reikia pasakyti, kad vaikystėje mes visi būname „genialūs idiotai“. Mažas vaikas nesunkiai išmoksta kalbėti, jam tai yra visiškai natūralus ir nepaprastai lengvas procesas. O suaugusiam žmogui išmokti užsienio kalbą yra itin sunku. Vaikų regimoji atmintis yra labai išsivysčiusi - jie gali fotografiškai tiksliai atkurti tai, ką matė. Suaugusieji nepasižymi nuostabiais vaikų gebėjimais. Tai aiškinama tuo, kad brandžios smegenys visiškai kitaip apdoroja informaciją, kurią nenutrūkstamu srautu gauna iš aplinkinio pasaulio.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“