Kam reikalingos baisios pasakos?

Šiuolaikinė vaikų literatūra stengiasi vengti žiaurių siužetų saugodama vaiko psichiką, tačiau, psichoanalitikų nuomone, būtent senosios baisiosios pasakos padeda vaikams pačiu švelniausiu būdu išgyventi jų pasąmonėje slypintį nerimą, baimę ir taikiai išspręsti vidinius konfliktus, rašoma žurnale "Psychologies".

Inscenizuodami pasąmonėje slypinčias vaiko baimes, žiaurūs siužetai, pasitelkę simbolių kalbą, padeda vaikui pereiti tam tikrus sunkius brandos etapus. Lengva, sterili, vien tik pozityvi literatūra moko vaiką slėpti bei slopinti tikruosius troškimus ir nerimą.

Ši tema nagrinėjama daugelyje knygų, tarp jų - kultūrologės bei psichoanalitikės Klarisos Pinkolos Estes (Clarissa Pinkola Estes) knygoje "Bėgančios su vilkais" (išleistoje lietuvių kalba), taip pat vaikų psichiatro Bruno Betelheimo (Bruno Bettelheim) knygoje "Užkerėjimai: pasakų reikšmė ir prasmė ("The Uses of Enchantment: The Meaning and Importance of Fairy Tales"). Daug darbų šia tema parašė Marija Luiza fon Franc (Marie-Louise von Franz) - filosofijos profesorė, artimiausia "psichoterapijos tėvo" Karlo Gustavo Jungo (Carl Gustav Jung) kolegė, išdirbusi su juo 30 metų.

Istorijos apie mane

Stebuklinių pasakų psichologinio poveikio tyrinėtojai žvelgia į pasakų simbolius kaip į turtingą medžiagą psichoanalizei. Anot jų, pasakos kalba apie šeimyninius santykius (pvz., konkurenciją tarp brolių ir seserų) ir asmeninio pobūdžio problemas (pvz., norą atsikratyti vaikiškos priklausomybės, suvokti save). Pavyzdžiui, anglų pasakoje apie Džeką, kuris užaugino pupos medį iki pat dangaus, užmušė danguje milžiną ir užvaldė jo turtus, pasak Froido analizės šalininkų, simboliais yra išreikštas nesąmoningas paauglio troškimas "įveikti tėvą" ir taip įsitvirtinti pačiam - kaip vyrui. Jungo sekėjai šioje pasakoje mato iniciaciją, - ritualą, atliekamą įvedant žmogų į naują jo gyvenimo tarpsnį - asmenybės vientisumą.

Žvelgiant iš psichoanalizės taško, bet kuri pasaka simboliškai vaizduoja vidinius asmenybės procesus, o ne išorinius įvykius arba santykius su kitais žmonėmis. Pasakų herojai psichoanalitikų yra traktuojami kaip skirtingos vienos asmenybės sudedamosios dalys. Jų suderinimas padeda asmenybei transformuotis ir augti.

Karalius ir Fėja

Dėl universalaus pobūdžio pasakos vis plačiau naudojamos šių dienų psichoterapijoje. Pasaka padeda psichoterapeutui ir jo klientui kalbėti viena kalba - simbolių sistemos kalba. Kartais daug ką galima suprasti tiesiog paklausus žmogaus, kokia pasaka yra jo mėgstamiausia. Svarbu ir tai, kaip žmogus perpasakoja savo mėgstamą siužetą. Kiekvienas akcentus sudėlios kitaip, praleis vis kitas detales arba jų prikurs - nelygu kas svarbu būtent jam. Kitas psichoterapeuto žingsnis - paskatinti klientą parašyti savo istoriją. Literatūrinė pasaka - tai tiltas nuo folkloro ir to, ką kiekvienas galime parašyti patys, bandydami suprasti savo vidinio pasaulio prieštaringumą.

Psichoterapija, naudojanti pasakas kaip darbo priemonę, dažniausiai išskiria du pagrindinius (universalius) personažus, simbolizuojančius skirtingas mūsų asmenybės puses: Karalių (ego) ir Fėją (pasąmonę).

Karalius yra senasis mūsų ego, reikalingas atsinaujinimo. Senasis identitetas turi mirti, todėl Karalių pakeičia atsinaujinęs ego - Herojus. Jis simbolizuoja veiksmą ir pokyčius.

Fėja, arba Krikštamotė, - mūsų magiškoji asmenybės pusė, pasąmonės sritis. Ji provokuoja situacijas, kurios pritraukia permainas.

Panagrinėti, kaip sąveikauja šios figūros, - tai gera galimybė pamąstyti, kur būtent slypi problema, trukdanti mums tobulėti.

Pelenė: vaiko emocijos

Ar žinote, kad Pelenė ir jos pavydžios seserys pirmą kartą buvo paminėtos senovės Kinijos rankraštyje, kuriam daugiau nei trys tūkstančiai metų? Keičiasi visuomenės ir papročiai, o pasakos lieka iš esmės tos pačios: jos nesensta. Kai kurie siužetai gyvuoja tūkstantmečius - todėl, kad juose simboliškai atspindimi žmogaus archetipiniai vidiniai konfliktai.

Turtingas našlys veda moterį, turinčią tris dukras. Jos tyčiojasi iš Pelenės tol, kol pokylyje ją įsimyli princas. Egzistuoja daugybė šio siužeto versijų. Garsioji krištolo kurpaitė atsiranda Šarlio Pero (Charles Perrault) versijoje.

Vaikų kova dėl tėvų meilės egzistavo visada ir yra visiškai normalus reiškinys. Pelenės gyvenimas mums regisi nepakeliamas, tačiau šioje pasakoje vaizduojamos bet kurio vaiko, turinčio brolių ir seserų, emocijos. Piktos pamotės įvaizdis leidžia vaikui pripažinti savo "neteisingus" išgyvenimus - pyktį ir nuoskaudą, kuriuos jis jaučia tėvų atžvilgiu - ir nejausti dėl to kaltės.

Pamotė ir jos piktos dukros atima iš Pelenės tėvą - jis rūpinasi jomis, o ne savo vaiku. Pelenės istorija - tai istorija apie neišsipildančius kiekvieno vaiko troškimus. Tai, kuo negali pasirūpinti tėvai (visada būti šalia, atsiliepti, apginti) - toli gražu ne tas pats, kas graži suknelė arba galimybė dalyvauti pokylyje. Šis tikrasis, pasąmoninis, troškimas turi būti nuslopintas susitaikant su tokia padėtimi (pasakoje tai purvas, pelenai), ir tik tuomet, po sunkaus vidinio darbo, suvokus ir priėmus šią padėtį, įmanomas sužydėjimas.

Snieguolė: atsiskyrimas nuo motinos

Pamotė pavydi Snieguolei grožio ir jaunystės. Podukrą siunčia į mišką, kad pražudytų, tačiau medžioklis mergaitės pasigaili ir paleidžia. Pamotė ją suranda nykštukų namelyje ir nunuodija. Snieguolė atsigaus tada, kai ją pabučiuos princas.

Broliai Grimai, anot psichoanalitikų, perpasakojo mums archetipinį siužetą, tiksliai nusakantį itin svarbų mergaitės raidos etapą - lytinio brendimo etapą.

Siužeto pradžioje Karalienė motina (po to ji miršta gimdydama) įsiduria į pirštą. Trys kraujo lašai krenta ant sniego. Psichoanalitikai aiškina, jog šis epizodas, pabrėždamas kontrastą tarp nekaltybės ir seksualumo, ruošia mergaites menstruacijoms. Vėliau Snieguolė auga ir bręsta gyvendama tarp nykštukų - personažų, neturinčių jokių seksualumo bruožų. Su jais ji repetuoja motinystę ir mokosi šeimininkauti. Ji atlieka visas moters funkcijas, išskyrus seksualinę, ir ruošiasi Princo pasirodymui.

Ši pasaka taip pat kalba apie sudėtingą motinos ir dukters santykių raidą. Pamotės įvaizdis simbolizuoja įprastą motiną,užnuodytas obuolys įkūnija perteklinę jos meilę ir valdingumą. Mergaitė bijo motinos bausmės, tačiau jai būtina šią baimę įsisąmoninti ir įveikti - kad iš vaiko virstų suaugusiu žmogumi.

Ši pasaka - tai ir priminimas motinai, kad atėjo laikas pertvarkyti santykius su dukra ir leisti jai pačiai rinktis savo kelią.

Jaučio oda: atsiskyrimas nuo tėvo

Karalius, netekęs karštai mylimos žmonos, ieško naujos sutuoktinės, kuri niekuo nenusileistų mirusiajai, ir įsimyli savo dukrą. Princesė, klausydama Fėjos nurodymų, pabėga iš rūmų pasislėpusi po jaučio oda. Iki susitikimo su nuostabiuoju Princu ji gyvena toli nuo gimtos karalystės.

Tai bene žinomiausia iš visų Šarlio Pero pasakų. Joje kalbama apie griežčiausią iš visų egzistuojančių tabu. Polinkis į incestą, priskirtas Karaliui, - tai mergaitės žavėjimosi tėvu projekcija. Šis potraukis - natūralus brandos etapas. Pasakos herojė įveikia savo nerimą atsisakydama, Fėjos patarimu, lengvo gyvenimo. Svetimoje karalystėje ji gyvena purve, gano kiaules, o tai simboliškai perteikia incestinio potraukio suvokimo sunkumus. Tik priėmusi savo tamsiąją pusę, Princesė gali pasirinkti "teisingą" santuoką.

Persirengimas jaučio oda - magiškosios transformacijos simbolis: mergaitei pavyksta išsaugoti ne tik savo sielą, bet ir pakilti ant aukštesnio brandos laiptelio.

Raudonkepuraitė: transformacija

Gražiausią kaimo mergaitę mama siunčia pas senelę. Miške ji sutinka vilką. Žvėris iš pradžių praryja senelę, po to ir mergaitę. Mažai kas žino, kad originali (1697 m.) Šarlio Pero versija tuo ir baigiasi. Mums geriau žinomas variantas su laiminga pabaiga, kai medžiotojai nušauna vilką, perpjauna pilvą ir išleidžia senelę su anūkėle gyvas ir sveikas.

Pasak psichoanalitikų, šioje garsioje pasakoje akivaizdi seksualinė prasmė. Raudona spalva esą simbolizuoja lytinę brandą, o vilkas - tai vyras, kuris mergaitei sako, jog tokios didelės rankos jam reikalingos tam, kad stipriau ją apkabintų. Autorius kontekste pataria: mergelėms nevalia klausyti klastingų vyrų meilikavimo. Pagal to meto moralės normas, ši pasaka byloja, kad seksualumas yra pavojingas, agresyvus, kad moteris čia visada yra auka.

Raudonkepuraitė, kitaip nei kitų pasakų herojės, taip ir nesubręsta. Ji taip ir lieka mergaite. Neatsitiktinai mes papildome šią pasaką transformacija, kurios nėra Šarlio Pero originale: antruoju senelės ir anūkės gimimu.

Pasakų terapija

Dažniausiai pasakų terapija naudojama dirbant su vaikais. Todėl, kad ji nutiesia tiltą tarp racionalaus suaugusiojo mąstymo ir "pasakiško" vaiko pasaulio, kuriame dominuoja vaizdiniai, kuriame nėra abstrakcijų, kur viskas vyksta "čia ir dabar". Terapinės pasakos - tai istorijos, metaforiškai pasakojančios apie problemas ir išgyvenimus, su kuriais susiduria vaikas. Jos padeda augančiam žmogui įgyti vientisumo: herojus, su kuriuo susitapatina vaikas, įveikia sunkumus ir tampa stipresnis.

Parengė Vaiva VAIDILAITĖ