Kalėdiniai dingusio miesto prisiminimai

Skubantys ir nervingi, žmonės bėgdavo per parduotuves - prie prekystalių juos pasitikdavo pavargę pardavėjai iškankintomis šypsenomis.

Apmąstymams, ką kam padovanoti, būdavo skiriamos ištisos savaitės.

Galbūt tą... o gal pasitaikys kas nors geriau... na, dar yra daug laiko...

Taip pamažu artėdavo, o paskui staiga užklupdavo Šventasis vakaras!

Virš Senosios aikštės...

Virš Senosios aikštės (Alten Mark) nuaidi Liuterio bažnyčios varpas, skelbiantis, jog, pagal policijos nurodymą, visos parduotuvės turi būti uždarytos...

Pagaliau paskutinis klientas aptarnautas, ir ponas Koševa, lengviau atsidusęs, ketina uždaryti paskui jį savo parfumerijos-galanterijos ir vaistų parduotuvės Gotvaldo gatvėje, Senojoje aikštėje, duris.

Tačiau nespėjus to padaryti - įsiveržia dar vienas klientas: "Maldauju - palaukite!"

Tai senas klientas, ir ponas Koševa, greit ištaręs pasveikinimą, jį įleidžia. "Man skubiai reikia didelio butelio "4711" uošvei.

Aš ją visai pamiršau!"

Tokios scenos vykdavo ir pas Lidemaną priešais, ir pas Gutovskius siaurojoje Senosios aikštės dalyje, - ten irgi būdavo daugybė tų, kurie ką nors "visiškai pamiršo". Ir ne tik pas juos nutikdavo tokie dalykai - visose kitose parduotuvėse taip pat, nebent išskyrus didžiuosius prekybos namus, kurie prekiavo tekstile, - kaip antai Daumės, Šveigerio, Brendelio ir kt.

Ten grotelių nepakeldavo net ir seniems klientams. Be to, tekstilė nepriklausė "greitų pirkinių" kategorijai.

TOKIOS scenos, kai žmonės paskutinę minutę skubėdavo nupirkti dovaną, vykdavo ir pas Gutovskius, ir pas Rodę siaurojoje Senosios aikštės dalyje, ir visose kitose parduotuvėse taip pat...

Pono Rodės gėlių parduotuvėje iš vitrinos išima paskutinį kašpo - tam, kuris kažką "visiškai pamiršo".

Gatvės vis tuštėja, tačiau vitrinose dar ilgai dega šviesa: parduotuvių savininkai su pagalbininkais tvarkosi po dienos antplūdžio.

Paskui viskas nutyla ir pas juos. Žmonės skuba namo. Jų žingsnius gaubia džiaugsminga artėjančios šventės nuojauta.

Žibintininkas su ilga kartimi rankoje vaikšto nuo vieno savo rūpesčio taško prie kito.

Pradeda snigti, ir snaigės sukdamosi šoka aplink dujinius žibintus.

"Tikrai kalėdinis oras", - burbteli žibintininkas, pasistatydamas apykaklę ir skubėdamas toliau. Įsruties žibintai užsidega automatiškai, tačiau jų dujinius vožtuvus kartkartėmis reikia pareguliuoti. Kūčių vakarą jų ugnis turi degti nepriekaištingai!

Gatvės vėl priplūsta žmonių. Susisupusios į šiltus drabužius, šeimos traukia bažnyčios link.

Skambantys varpai kviečia į šventines vakaro pamaldas. Tiesa, katalikų bažnyčioje jos prasidės tik vidurnaktį.

Prie Liuteronų bažnyčios stovi didžiulė Kalėdų eglė - Senajai aikštei ji teikia šventišką vaizdą.

Tuo metu, kai Karlas Šenė nuostabioje Liuteronų bažnyčioje vargonais šlovina Dievo Sūnaus gimimą, Melanchtono bažnyčioje tą patį daro Traugotas Fedkė, o Reformatų - Niderštraseris.

Bažnytiniai chorai gieda gerai žinomus Kalėdų himnus, o priešais altorių, prie eglutės, spindi žvakės.

Visa tai taip nuostabu, taip pasakiška, o kunigų pamokslai tokie įtikinami, kad klausytojai apmiršta - tiksliau, jų vyresnioji dalis, nes vaikai neramiai muistosi savo vietose.

Juos valdo vienintelis troškimas: kada pagaliau visa tai baigsis - kada gi kunigas ištars "Amen"! Ir štai ši akimirka! Krykštaujantys vaikų balsai susilieja su baigiamuoju kalėdiniu choralu.

LIUTERONŲ, Reformatų, Melanchtono, Katalikų bažnyčiose chorai giedodavo Kalėdų himnus.

Miestiečiai suskumba namo: vaikai nekantrauja!

Po to, kai suvalgoma šventinė vakarienė, galų gale pasigirsta skambutis!(Vakarienės galėjo ir nebūti, nes niekas nesijautė alkanas.

Tačiau buvo būtina laikytis esamos tvarkos netgi Kūčių vakarą.) Visa tai taip nepaprasta!

Kada gi pagaliau laiptuose pasigirs sunkūs Kalėdų Senelio žingsniai?

Jau greitai! Mamytė jau ketvirtį valandos didžiajame kambaryje, į kurį nieko neleido nuo vakar vakaro.

Putlūs mažosios Gertrūdos skruostai nusidažo ryškiu raudoniu, o mažasis Fricas giriasi žinąs, kad po Kalėdų Senio drabužiais slepiasi dėdė Maksas.

Į duris kažkas dusliai pabeldžia. Mamytė grįžta iš kambario, palikusi praviras duris.

Ten stovi puošni eglutė, ant jos šakelių sindi žvakutės. Įžengia Kalėdų Senelis, apsivilkęs gauruotu kailiu (mažasis Fricas tvirtina, jog tai išversti tėčio kailiniai), užsimaukšlinęs ant akių kepurę (ji apsnigta), su ilga balta barzda.

Vienoje rankoje jis spaudžia lazdą ir ja grėsmingai mojuoja, kitoje laiko dovanų maišą.

Mažajam Fricui kiek baugu, mažoji Gertrūda pasislepia už mamytės, Fricas irgi dairosi, kur galėtų sprukti.

Storu balsu Senelis pasiteirauja, ar nesuklydęs - ar čia gyvenantys dorai išauklėti Gertrūda ir Fricas.

Abu virpančiais balsais tai patvirtina - mamytės keliskart paraginti.

Paskui Senelis primena jiems mažas nuodėmes, padarytas per metus (tai juos labai nustebina).

Nenoromis ir vis kliūdami - motinai tenka padėti Fricui - jie padeklamuoja kalėdinius eilėraštukus.

Paskui Senelio veidas ima spindėti gerumu. Jis padeda į šalį grėsmingą lazdą ir atveria savo maišą.

Ten yra visko: vežimėlis lėlėms ir lėlė su užsimerkiančiomis akimis mažajai Gertrūdai, o mažajam Fricui - medinis geležinkelis ir arklių vežimaitis su statinėmis.

Kiek laimės! Jie visiškai negirdi, ką jiems kalba Senelis.

Jie džiaugiasi, kai jis pagaliau išeina, nes dabar gali visiškai užsiimti savo žaisliukais. (Vėliau Fricas pasakys, kad vis dėlto tai buvo dėdė Maksas, nes tariamas Senelis avėjo ne tikrus batus, o tuos, kuriais visuomet avi dėdė Maksas.)

Tėvas užsirūko šventinį cigarą, mamytė, sėdėdama ant sofos, palaimingai šypsosi. Abu žvelgia į spindinčias eglutės švieseles, panirę į svajas.

Iš gatvės atsklinda muzika. Visur atsilapoja langai. Keturi žmonės stovi po žibintu ir traukia "Iš aukštybių..." Aplink juos šoka snaigės.

Kaip tai nuostabu ir iškilminga! Nors dainininkams ne visuomet pavyksta paimti reikiamą natą ir pro langus srūva šaltas oras, - žmonės jų klausosi.

Pabaigę groti prie vieno gatvės kampo, muzikantai traukia prie kito...

Paaiškinimai
"Taika pasaulyje" - Kalėdų himnas.
"4711" - tualetinis vanduo.
Kašpo - dekoratyvinė vaza (pranc. cache-pot; cacher - slėpti, pot - puodas), į kurią įstatomas vazonas su gėlėmis.

Turėjo ateiti Kalėdos...

Infekcinės ligoninės Nr. 61 948, Dancigo gatvėje, kur laikyti karo belaisviai, kiemą uždengė sniegas.

Didžiajai daliai ligonių, gydytojų, medicinos seselių ir pagalbininkų šis gamtos stebuklas kėlė nostalgiją. Veiduose nebeliko apatijos.

Ak, kokią galią mums, vienišiems ir paliktiems, turėjo vien žodis "Kalėdos"!

Ar buvome visiškai palikti? Ar dar galėjome įkvėpti viltį ligonių ir sveikstančiųjų širdyse?

Man tuomet buvo devyniolika metų. Dirbau medicinos sesele belaisvių ligoninėje, skyriuje, kur gulėjo sergantieji vidurių šiltine. Sunkus darbas retai kada leisdavo atsitokėti.

Ir tai buvo gerai.

Mirtis kasdien pasiimdavo daugybę ligonių.

Karo ligoninė buvo primityvi, maisto davinys skurdus, trūko ne tik medikamentų, bet ir paprasčiausių dezinfekcijos priemonių.

Keletas vokiečių gydytojų, iš belaisvių tarpo, darė neįmanomus dalykus.

Laikui bėgant su rusų gydytojais pavyko išspręsti tam tikrus ypač reikšmingus klausimus: pavyzdžiui, mes gavome kuro šildymui, o medicinos personalui buvo atlikta vakcinacija.

 

Sveikieji karo belaisviai, iš kurių sudarydavo darbo būrius, lydimi sargybos, galėjo išeiti iš lagerio.

Kai kareiviai parsinešė eglutės šakų, mes į tai reagavome kaip į stebuklą.

Kai kurie po savo nudriskusiomis milinėmis buvo pasislėpę net eglutes.

Tomis dienomis rusų sargyba nebuvo tokia griežta kaip paprastai. Į mūsų lagerį rusai išvis nėjo: jie paniškai bijojo užsikrėsti.

Taip susiklostė, kad mes buvome labiausiai apsaugoti nuo rusų kareivių, palyginti su mūsų kraštiečiais mieste.

Kai vėlų vakarą grįžome į savo baraką, sesuo Elfrida užkūrė ugnį senoje apskritoje geležinėje krosnelėje.

Mes užsiropštėme ant dviaukštės lentų lovos ir sėdėjome tyloje. Krosnelėje traškėjo ugnis.

Po keturių dienų bus Kūčios.

Mes sėdėjome prieblandoje ant lentų, prisispaudusios viena prie kitos, ir iš senos vilnos mezgėme pirštines, kojines ir šalikus.

Mintys sukosi apie artimuosius - apie jų likimus ničnieko nežinojome. Daug oi daug nerimo degino mūsų širdis.

Sesuo Elfrida buvo gailestingoji seselė ir motiniškai mumis rūpinosi. Ji jau buvo labai sena ir negalėjo reikiamai slaugyti ligonių. Bet mes negalėjome be jos apsieiti, ypač mes, jaunos seselės.

Kalėdų išvakarėse seserys ir sanitarai papuošė ligoninės barakus eglių šakomis ir jaunais medeliais. Daugelio ligonių akyse mačiau dėkingumą. Kai kurie buvo pernelyg silpni, kad suprastų, kas vyksta.

Sveikstantieji judėjo po lagerį pilkose sutemose. Sniegas kietėjo ir traškėjo nuo žingsnių.

Šito paveikslo neįmanoma pamiršti: sunkiai judantys liūdni žmonių šešėliai. Net ir jiems turėjo ateiti Kalėdos.

Kai vakare stovykloje stojo tyla, atėjo laikas mažytėms kuklioms iškilmėms.

Gydytojai ir medicinos seserys buvo palatose, šalia savo ligonių. Mūsų džiaugsmui, kareiviai iš darbo būrių kažkur gavo žvakių.

Jų šviesa kėlė liūdesį ir dar labiau mus telkė. Ne vienas slapčia braukė ašaras. Tačiau neturėjome leisti nusivylimui įsigalėti.

Kažkas pradėjo "Giedokime, vaikai..." Balsas užlūžo. Kitas užgiedojo "Tyli naktis..."

Giesmės ir žvakių ugnelės žadino viltį, jog būsime išlaisvinti ir susitiksime su savo artimaisiais...

Ruth Czarnetzki-Hofmann.

Ties riba

Atmintis kartais krečia keistus dalykus: jeigu bandai prisiminti, kas buvo prieš daugybę metų, ji - tarsi seifas, kurio viduje slypi paslaptingos dėžės.

Tačiau pakanka vieno trumpo pokalbio su buvusiu tėvynainiu, ir tos praeities dėžės atsiveria. Staiga jūs prisimenate detales, kurias, kaip manėte, jau seniai nusinešė Leta.

Taip nutiko ir man, kai atvykau į Miuncheną, kur suvažiavo buvusio Įsruties miesto gyventojai.

Aiškiai prisiminiau vieną Naujųjų metų vakarą Provincijos moterų klinikoje, kurioje dirbau. Buvau tik ką gavusi kūdikių prižiūrėtojos diplomą.

GRETA. Moterų klinika, kurioje naujieji Įsručio žmonės pradėdavo gyvenimą, ir Viktorijos prieglauda, kurioje senieji jį baigdavo, stovėjo viena priešais kitą.

Kalėdos, padovanojusios mums keletą naujagimių, jau buvo praėjusios, tiksėjo paskutinės senųjų metų valandos.

Šventės klinikoje buvo tokios pat, kaip ir kitose panašiose įstaigose, tik išvalyti patalpas po jų tekdavo kur kas kruopščiau nei kitur. Klinika buvo panaši į bet kurią kitą ligoninę.

Naujagimiai nekreipdavo dėmesio į datas, ir Naujųjų metų išvakarėse gimdymo palata buvo pilna.

Keletas miestiečių laukė savosios sunkios valandos.

Provincijos moterų klinika stovėjo Augustos gatvės (Augustastrasse) gale, vidury parko. Tai buvo pavyzdinė, gerai aprūpinta, šiuolaikinė ligoninė.

Priešais, kaip antipodas, stūksojo Viktorijos prieglauda (Viktoriastift).

Joje pasenę įsrutiečiai, apsupti gailestingųjų seserų, leido paskutines savo gyvenimo dienas.

Pas mus jauni įsrutiečiai, prižiūrimi gydytojų ir rūpestingų medicinos seselių, tik pradėdavo savo gyvenimą.

Tai, kad abi įstaigos stovėjo viena priešais kitą, buvo, žinoma, sutapimas.

Iš paskutinio klinikos aukšto galėjai matyti mišką. Už kelių šimtų metrų buvo kapinės, kuriose amžiną poilsį rado daug Pirmajame pasauliniame kare žuvusių kareivių. Klinikos dešinėje buvo tvenkinys.

Klinikos vadovas profesorius Zygelis paskutinį senųjų metų vakarą vizitavo būsimas mamas ir sergančias moteris, palaikydamas jas savo sąmoju. Iš virtuvės sklido aitrus punšo ir blynelių aromatas.

Žinoma, gydytojas nurodė, ką kas gali gerti ir valgyti.

Priimamajame nuolat skambėjo telefonas. Ilguose koridoriuose vaškuotos grindys atspindėjo šviesą.

Budinčios seserys Siuzana ir Elena be garso įslinko į intensyviosios terapijos palatą patikrinti, ar viskas gerai.

Kūdikiai palatoje, kurią nuo koridoriaus skyrė didelis langas, gulėjo krepšiuose.

Mes su Lizelota Vogelreiter ir froilen Klein, kurios vardą pamiršau (arba su kitomis medicinos seselių mokyklos auklėtinėmis) nuolat jais rūpinomės.

Viskas ėjo sava vaga. Vaikus motinoms atveždavo prie lovos tik žindyti.

ĮSRUČIO Provincijos moterų klinikoje. Antroji iš kairės - Ilzė fon Heibovic.

Įprastomis dienomis 10 val. vakaro mes jau gulėdavome nuvargusios savo lovose, nes keltis reikėdavo anksti.

Tačiau Naujuosius norėjome sutikti.

Sesuo, dirbanti virtuvėje, supratingai priėmė mūsų norą ir davė didelį ąsotį punšo (kuriame nebuvo alkoholio, turint galvoje mūsų darbo specifiką).

Mes, žinoma, nekantravome sužinoti, kas taps pirmuoju Įsručio miesto piliečiu naujaisiais metais.

Kai laikrodis išmušė 12 val., atsargiai pakilome į gimdymo palatą.

Duryse pasirodė daktaras Šojus - budintis gydytojas. "Jūs irgi nemiegate? - nustebo jis. - Na, ką gi... pirmasis gimė berniukas... jis aplenkė mergaitę dešimčia minučių."

Priimamajame suskambo telefonas. Skambino iš laikraščio "Rytų Prūsijos dienraštis" ("Ostpreusen Tageblatt").

Budėtojos žodžiais, ponai norėjo paimti interviu iš pirmojo naujagimio. Jie tvirtino, jog su vadovybe suderinta.

Paaiškėjo, jog ir budintis gydytojas buvo informuotas. "Interviu" įvyko, nepaisant to, kad herojus tuo metu nieko nenorėjo žinoti apie spaudą.

Vis dėlto naujojo Įsručio piliečio portretas sausio 2-ąją papuošė "Rytų Prūsijos dienraščio" puslapius...

Tokia buvo šventinė naktis mūsų senajame, brangiajame Įsrutyje, mūsų garsiojoje Provincijos moterų klinikoje, kurioje tiek daug jo gyventojų išvydo pasaulį...

Ilse Heybowitz-Krause Šie prisiminimai buvo išspausdinti leidinyje "Insterburger Brief" 1961 metų gruodį. Nuotraukos iš www.bildarchiv-ostpreussen.de.