Kaip gyventi nenuobodžiai ir likti gyviems

Kartais atrodo, kad baisiau už išsikrovusią telefono bateriją svarbaus pokalbio metu nieko negali būti, bet, deja, tai netiesa - niekas iš mūsų nėra apsaugotas nuo mirtinai pavojingų situacijų. Ir vis dėlto nedaug kas žino, kaip reikia elgtis ir nepasiduoti emocijoms. Taigi, išgyvens tie, kas nepatingės perskaityti Lourenso Gonsaleso (Lawrence Gonzales) veikalą „Likti gyviems: elgesio ekstremaliose situacijose psichologija“. Autorius aprašo daugybę neįtikėtinų žūties ir išsigelbėjimo atvejų. Remdamasis moksliniais neurobiologijos ir psichologijos duomenimis, jis atskleidžia esminius išlikimo principus.

Instinktyvi savisaugos reakcija

Ką išties reikia žinoti kiekvienam, - visai nesvarbu, ar sėdite lėktuve, ar klaidžiojate po džiungles, - yra tai, kad bet koks emocinis procesas (iš lotyniško žodžio „emovere“ - sukrėsti, jaudinti) vystosi gana greitai ir tampa stipriausiu jūsų elgesio stimulu. Jausmai - tai instinktyvi savisaugos reakcija. Ruošiantis pavojingai situacijai, žmogaus organizme vyksta pakitimai, padedantys greičiau ir sėkmingiau reaguoti į naujas aplinkybes: nervų sistema pradeda dirbti greičiau, keičiasi kraujo cheminė sudėtis, kad jis greičiau krešėtų; kinta raumenų tonusas; sustoja virškinimo procesas, išsiskiria nemažai naudingų cheminių elementų. Visa tai vyksta nedalyvaujant ir nekontroliuojant sąmonei. Racionalus suvokimas, tai yra intelektas, dirba lėtai, atsargiai ir gali suklysti, o emocinis suvokimas, tai yra mūsų jausmai, reaguoja staigiai, užtikrintai ir be dvejonių.

Jei žirgas nuspręs pasibaidyti, jojikas geriausiu atveju bus numestas, blogiausiu - žus. Todėl jojikas su žirgu elgiasi labai atsargiai. Mūsų atveju jojikas - tai protas, žirgas - jausmai. Žmogaus emocijos yra sudėtinga sistema, susiformavusi per dešimtis tūkstančių evoliucijos metų patirties pagrindu. Jausmai - nepaprastai stiprus instrumentas, galintis priversti mus daryti tai, ko, kaip patys įsivaizduojame, daryti nepajėgiame, ir siekti to, apie ką net nesvajojome. Žinomi atvejai, kai žūstantys lakūnai, stengdamiesi paskutinę akimirką pakelti lėktuvą į orą, išraudavo didžiulius prietaisų skydus ir valdymo rankenas. Jojikas niekada nebus pirmas be žirgo, žirgas niekada nelaimės be jojiko. Kai nuskamba signalas, jie virsta viena, ir tai abiem yra naudinga. Žirgas gali dirbti ir mums, ir prieš mus. Jis gali kartu su mumis laimėti lenktynes, gali ir pasibaidyti. Todėl talentingas jojikas žino, kada jį nuraminti, pasakyti gerą žodį, o kada leisti bėgti visa jėga. Taip elgiasi jojikai, gebantys laimėti, ir žmonės, gebantys išgyventi. Būtent todėl tie, kas atsiduria mirties akivaizdoje, juokauja - ramina žirgą. O kai jis yra ramus, jį lengva priversti bėgti, palaikant jausmų ir proto pusiausvyrą ir harmoniją.

Yra pirminės ir antrinės emocijos. Pirminės, arba pagrindinės, - tai įgimtos, kai, pavyzdžiui, jums norisi numalšinti alkį arba kyla noras ko nors įsitverti, kad nepargriūtumėte. Antrinės susiformuoja veikiant įvairiausiems veiksniams. E.M.Remarkas, remdamasis Pirmojo pasaulinio karo patirtimi, aprašo, kaip kareiviai išmoko susieti sviedinio švilpesį su instinktyvia griuvimo reakcija. Iš pradžių šio instinkto jie neturėjo, bet keletą kartų apšaudyti jį įgijo. Atsirandant tiksliam ryšiui tarp dviejų reiškinių (sviedinio garsas - kristi į priedangą), žmogaus veiksmuose nebedalyvauja mintys arba valios jėga. Veiksmas vyksta automatiškai.

Sudėtingas cheminis procesas

Neurobiologų tyrinėjimai padeda suprasti mechanizmą, kurį įjungia nelaimingi atsitikimai, ir schemas, pagal kurias jie vyksta. Kai žmogus bijo, įsijungia migdolinis kūnas ir pradeda sąveikauti su kitomis smegenų ir viso organizmo dalimis. Šių sudėtingų veiksmų rezultatas yra elgesys, padedantis išgyventi. Tarkime, žmogus iš pradžių sustingsta, paskui puola bėgti. Prasidėjus kūno ir smegenų reakcijai, išsiskiria tam tikri cheminiai elementai. Žinomiausia reakcija - tai adrenalino išsiskyrimas. Adrenalinas - hormonas, gaminamas antinksčiuose, yra fiziologiškai aktyvi medžiaga, turinti cheminio tarpininko paskirtį. Katecholaminai, prie kurių priklauso adrenalinas, siaurina kraujagysles, stabdo arba spartina nervų ląstelių darbą, taip pat dalyvauja susitraukinėjant lygiesiems raumenims. Antinksčių žievėje taip pat gaminamas steroidinis hormonas kortizolis, kuris irgi stiprina baimės jausmą. Kai migdolinė liauka „pajunta“ pavojų, šios aktyvios medžiagos patenka į kraują, dėl to padažnėja kvėpavimas, stipriau plaka širdis, virškinimo sistemoje atsiranda daugiau cukraus, o deguonies ir maisto medžiagų paskirstymas padeda atsirasti jėgoms, kurias galima panaudoti bėgant arba fiziškai kaunantis. Patyrę keliautojai ir sportininkai gerai žino, ką tai reiškia. Dauguma žmonių stresinėje situacijoje pajėgia atlikti tik paprasčiausius veiksmus, jie pamiršta elementariausius dalykus. Be to, psichinė įtampa, kaip ir bet kuris kitas stiprus jausmas, neigiamai atsiliepia gebėjimui blaiviai vertinti padėtį. Hormonai trukdo dirbti tai smegenų sričiai, kurioje apdorojama gautoji informacija ir priimami sprendimai. Žmogus ima mažiau matyti ir girdėti, todėl daro daugiau klaidų. Apėmus labai stipriam stresui, susiaurėja matymo laukas. Pavyzdžiui, policininkai, į kuriuos buvo šauta, pasakoja apie „tunelinio“ matymo efektą. Dauguma žmonių visą dėmesį sutelkia tik į, jų manymu, svarbiausią uždavinį, nors jis gali pasirodyti esąs visai ne toks, koks atrodo.

Humoras mirties akivaizdoje

Nors stiprūs jausmai trukdo blaiviai galvoti, jie yra būtini ir intelektinei veiklai, ir sąlyginiams refleksams formuotis. Emocijos gali turėti ir teigiamos, ir neigiamos reikšmės renkantis veiksmų planą kritinėje situacijoje. Dėl savo pačių išsigelbėjimo būtina formuoti antrines emocijas, kurios padeda balansuoti proto siūlomus sprendimus - jos sumažina įtampos laipsnį ir formuoja apsauginį imunitetą. Beje, labai gerai padeda humoro jausmas. Kai kurie kalnų gelbėtojai maišus kūnams gabenti vadina „amžinojo miego miegmaišiais“. Savotišku humoro jausmu pasižymi ugniagesiai. Minėtos knygos autoriaus aprašyto ugniagesių būrio vyrukai nedidelį šaldytuvėlį alui vadindavo „vaikišku karsteliu“; jie turėjo daugybę pavadinimų įvairiausių rūšių sudegusiems kūnams: „traškučiai“, „smirdūnai“, „pusžaliai“, „raitelis be galvos“. Galbūt skamba žiaurokai, bet likusieji gyvi juokauja ir pokštauja net baisiausiomis aplinkybėmis; kuo didesnis pavojus, tuo šiurkščiau. Norint ko nors imtis, padėtį reikia matyti tokią, kokia ji yra. Žaidimo elementas žmogui padeda blaiviai įvertinti situaciją, o ironija - nustoti padėtį vertinti kaip beviltišką. Nešvankus karo lakūnų humoras - tai slapta kalba, kurios kiti gali visiškai nesuprasti. Nuotaika paprastai užsikrečiama, o labiausiai užkrečia šypsena, pokštai ir juokas. Juokas stimuliuoja galvos smegenų prefrontalinę žievę, atsakingą už gerą savijautą ir motyvaciją. Esama įrodymų, kad juokas mažina migdolinio kūno aktyvumą, o tai slopina nerimą, šypsena - neigiamas emocijas. Tai naudinga žinoti, pavyzdžiui, alpinistui, kurio porininkas kalnuose, daugiau kaip dviejų tūkstančių metrų aukštyje, susilaužė koją.

Kai žmogus patenka į pavojų, kai siekia pajusti malonumą, atlieka pareigą arba tampa nelaimingo atsitikimo auka, jo organizmas elgiasi gana prognozuojamai, nes jis turi įgimtų reakcijų rinkinį. Kovoti su jomis sunku, o ir nereikia, nes jas mumyse įdiegė pati gamta. Norint likti gyviems, reikia išlaikyti šaltakraujiškumą ir turėti drąsos pasijuokti iš to, kas jus gąsdina. Mokslininkai aiškina, kas vyksta tolimiausiuose žmogaus smegenų kampeliuose, bet mes - ne mokslininkai, todėl pasitelkiame juodžiausią humorą. Matyt, tai yra senas kariškių įprotis. E.M.Remarkas rašė: „Fronto košmarai dingsta pasąmonėje, kai tik nutolstame nuo priešakinės fronto linijos; mes stengiamės su jais susidoroti, laidydami nešvankius ir niūrius juokelius; kai kas nors miršta, apie jį sakome, kad jis „užmerkė subinę“, ir tokiu pačiu tonu kalbame apie visa kita. Tai gelbsti mus nuo pamišimo. Viską vertindami tokiu požiūriu mes priešinamės.“

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“