Kai spalis išeina laukais

Taigi, spalis baigėsi, o mes galėsime apibendrinti visą jo charakterį: šis mėnuo buvo gal ir tamsesnis, nei lemta spaliui, bet gana švelnus, labai dėsningas. Ypač gražios buvo jam baigiantis plykstelėjusios medžių spalvos. Be saulės šio rudens miškai nedegė savo ryškiu raudoniu, negeltonavo. Tačiau paskutinę dekadą jų grožio neužgožė net tamsa. Žinoma, jeigu būtų plieskusi saulė, akys būtų besimerkusios nuo tokio ryškumo. Dabar vėjas jau nuskainiojo dailiausius lapus, išretino juos. Tokį palikimą spalis perduoda lapkričiui - juk ruduo dar nesibaigia!

Gamtoje dar tiek optimizmo ir gyvenimo džiaugsmo. O mes minime Visų šventųjų dieną ir Vėlines, prisimename visus išėjusius. Savo žmogiškais pojūčiais sau artimų žmonių netektis priimame kitaip, laikas ilgai gydo mūsų sielų žaizdas. Šios rudens dienos tokios jau yra - važiuojame per visą kraštą, kopiame į savo atminimo kalnelius, uždegame žvakeles. Tegul plazda vėjy, tegul atmena...

Pasklidę po Lietuvą regime ją visą - nedažnai tenka taip keliauti; kai kas sako, kad taip būna tik kartą per metus, ir vėl sugrįžta prie savo šaknų, į gimtuosius kraštus. O ten per metus vyko tiek svarbių dalykų. Ypač gamtoje...

Kas dabar vyksta, kuo nepaprasta mūsų tėviškės gamta stovint prie lapkričio slenksčio? Ji labai lengva ir švelni. Neprieštaraukite, kad buvo šalnos, kad dienos ir naktys vėsta: taip buvo ir bus. Tačiau šiam lapkričiui skirta būti labai jaukiam. Kas žino, gal tai ir suprato paukščiai, keliaujantys vangiai, neskubėdami. Daugeliui jų tokie orai, kokius regime dabar, jau visai tiktų žiemoti. Jei ne trumpėjanti diena, kuri ir liepia skristi, paukščiai galbūt rinktųsi kitą gyvenimo būdą, pasiliktų niekur nekeliavę. Tai jiems labai tiktų, nes visi iki vieno paklustų tik gamtai, nebūtų naikinami netikusių paukščių „medžiotojų“, kurie tinklais, klijais, šratais kasmet atima gyvybes šimtams milijonų sparnuočių.

Spalio gale atrodė, kad ąžuolų gilės ir lazdynų riešutai jau visai nubyrėjo, kad jų teks laukti iki kito rudens. Kur ten - nors ant šakų jų neliko, ant žemės po lapais paukščiai suranda, kiek nori. Štai nusileido genys, straksėdamas pavartė lapus, aptiko riešutą ir su juo snape įskrido obelin. Įspraudė savo radinį plyšin ir, snapu prakalęs kietą kevalą, su malonumu sulesė branduolį - gardumėlis! Čia pat darbuojasi kėkštas, tačiau jam sunkiau - riešuto kevalas šio paukščio snapui yra per kietas. Ką darys kėkštas? Nunešė radinį ir paslėpė po lapais iškastoje duobutėje.

Ne viską mes regime. Štai kažkur po lapais kruta dirvinė pelė - ji nedrįsta išlįsti paviršiun, jai saugiau nuo urvelio nenutolti. Todėl pelė surastus riešutus nešasi į savo urvelį ir krauna sandėliukan. Kuo daugiau tokių radinių, tuo geriau, nesvarbu - riešutų ar gilių.

Tamsa ateina iš lėto, bet užtikrintai. Automobiliai, grįžtantys prieblandoje, negali būti saugūs, nes į kelią nenuspėjamose vietose ims ir išeis elnias, briedis, išbėgs stirna ar šernas. Būkite saugūs, būkite akyli. Neskubėkite. Laiko visiems užteks, ruduo dar labai ilgas.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“