Ką mums reiškia Kalėdų Senelis?Mokslinis požiūris

Claude Levi-Straussas, struktūralizmo klasikas (kryptis, paveikusi visus 20 amžiaus humanitarinius mokslus), gimė Briuselyje 1908 m., mirė Paryžiuje 2009-ųjų spalį, sulaukęs 100 metų. Jo Amerikos indėnų kultūros tyrinėjimai davė pradžią pirmykščio mąstymo teorijai, kuri iš esmė pakeitė vakarietišką kultūros sampratą.

Levi-Straussas buvo įsitikinęs, kad skirtingų civilizacijų pagrindas yra vienodi pasaulėvokos mechanizmai - tai universalio struktūros, vienijančios žmoniją.

Čia pateikiamos intriguojančios ištraukos iš Levi-Strausso esė "Le Pere Noel supplicie", kuriame jis samprotauja apie prancūzų Kalėdų Senelį - Pere Noel.

Dievybė?

Kalėdų Senelis - ne mitologinė būtybė, nes nėra mito, kuris pasakotų apie jo kilmę ir funkcijas. Tai ir ne legendinis personažas, nes su juo nesusijęs joks istorinis pasakojimas.

Iš tikrųjų Kalėdų Senelis yra antgamtiška ir nekintanti būtybė, amžiams sustingusi savo formoje. Ji sąlygojama unikalios funkcijos bei periodiško sugrįžimo, ir greičiausiai yra priskirtina dievybių šeimai.

Tam tikrais amžiaus periodais vaikai atlieka kultinius veiksmus Kalėdų Senelio atžvilgiu: jie rašo laiškus ir meldžiasi. Mat Senelis apdovanoja geruosius ir palieka be dovanų blogiukus.

Vienintelis skirtumas tarp Kalėdų Senelio ir dievybės yra tas, kad suaugusieji juo netiki. Tačiau, kita vertus, jie skatina tikėti juo savo vaikus ir palaiko šį tikėjimą daugybe įvairių mistifikacijų.

Suaugusieji palaiko vaikų iliuziją ir reikiamu momentu ją atskleidžia, taip tarsi paskelbdami jaunosios kartos priėmimą į savo, suaugusiųjų, bendruomenę.

Su Kalėdų Seneliu susiję ritualai žmonių bendruomenėse turi visiškai aiškią praktinę funkciją: jie padeda vyresniesiems palaikyti tvarką tarp jaunesniųjų. Visus metus mes vaikams primename: "Kalėdų Senelio dosnumas priklausys nuo jūsų elgesio".

Aliuzija į mirtį

Ir antikos laikais, ir viduramžiais gruodžio mėnesio šventės turėjo tuos pačius bruožus. Tai pastatų puošimas žaliais augalais, keitimasis dovanomis, jų dalijimas vaikams, linksmybės ir puotos, galiausiai - skurstančiųjų ir turtingųjų broliavimasis, tarnų ir šeimininkų susilyginimas.

Tiesa, viduramžiais vaikai nelaukdavo, kol žaisliukai jiems nukris pro kaminą. Paprastai jie burdavosi į krūvas ir persirengę eidavo nuo namo prie namo dainuodami bei sveikindami su šventėmis. Mainais gaudavo vaisių bei pyragų.

Įdomus faktas: kad sustiprintų savo teisę rinkti "duoklę" iš suaugusiųjų, vaikai primindavo jiems apie mirtį.

Ruduo paženklintas ritualais, susijusiais su mirtimi: tai mirusiųjų sugrįžimas, tam tikro modus vivendi su gyvaisiais užmezgimas (paslaugų ir dovanų mainų pagrindu) bei galiausiai gyvenimo triumfas, kai mirusieji, pamaloninti dovanomis, palieka gyvuosius ramybėje iki kito rudens.

Anglosaksų šalys skirsto šiuos santykius į dvi kraštutines viena kitai prieštaraujančias formas: Heloviną, kai vaikai vaizduoja mirusiuosius, kad iškaulytų iš suaugusiųjų naudos, ir Kalėdas, kai suaugusieji apdovanoja vaikus, kad aktyvizuotų savo, kaip gyvųjų, statusą.

Tačiau kas gali įkūnyti mirusiuosius gyvųjų visuomenėje, jei ne tie, kurie nėra visiškai į ją inkorporuoti? Jei ne tie, kurie yra prisidėję prie kitoniškumo? Prie kitoniškumo, kuris yra aukščiausio dualizmo (mirusiųjų ir gyvųjų) požymis?

Todėl neverta stebėtis, kad pagrindiniai dovanų gavėjai tampa pašaliečiai, vergai ir vaikai. Žemas politinis arba socialinis statusas, amžiaus nelygybė šiuo atveju yra ekvivalentiniai kriterijai.

Nenuostabu ir tai, kad Kalėdos ir Naujieji metai (jų duetas) yra šventės, kai dovanojamos dovanos. Juk mirusiųjų šventė yra iš esmės kitų (kursyvu!) šventė, nes būti kitu (kurs) - tai panašiausias įsivaizdavimas, kokį tik galime susidaryti apie mirtį.

Prisidengdami vaikais...

Ir tarp mūsų amžininkų veši kitoks požiūris į mirtį, kylantis galbūt ne iš tradicinės dvasių ir vaiduoklių baimės, bet iš baimės viso to, ką mirtis reiškia gyvenime: skurdą, netektis. Paklauskime savęs: kodėl mes taip stengiamės, kad vaikai tikėtų Kalėdų Seneliu, kodėl griebiamės tokių atsargos priemonių ir aukojamės, kad tik nenukentėtų jo prestižas?

Ar ne todėl, kad mūsų viduje yra gyvas troškimas tikėti, bent truputėlį, gerumu be atlygio, be kėslų, nekontroliuojamu dosnumu - tą trumpą periodą, kai į šalį pasitraukia visos baimės, pavydas ir liūdesys?

Žinoma, mes negalime mėgautis šia iliuzija nuolat. Tačiau vis tiek mūsų pastangos duoda vaisių: mes mažų mažiausiai galime pasišildyti prie ugnies, kuri dega vaikų sielose.

Tikėjimas, kurį mes palaikome vaikuose, tuo, kad žaisliukai pas juos atkeliauja iš kito pasaulio,sukuria pretekstą tam slaptam sielos judesiui, kuris iš tikrųjų skatina juos dovanoti kitam pasauliui - prisidengus dovanojimo vaikams pretekstu. Dovanos yra atnašavimas gyvenimui,kuriame svarbiausia - nemirti.

Nuo pagonybės maldų mirusiesiems mes priėjome prie maldų, sumišusių su burtais, skirtais mažiems vaikams - pasaulio pasiuntiniams nuo mirusiųjų (daugelyje tradicinių kultūrų) - kad jie, tikėdami Kalėdų Seneliu, sutiktų padėti mums tikėti gyvenimu.

Šaltinis: *Esė "Le Pere Noel supplicie"