Jachtos praeitis labai svarbi

Cinikai apie jachtų mėgėjus sako taip: laivo savininko gyvenime būna tik du džiugūs momentai - kai perka jachtą ir kai ją parduoda. Išmintingesni mėgėjai plaukioti jūromis finansinių traumų išvengia ir dažnai patiria nemenką pasitenkinimą pirkdami jachtą, perėjusią jau ne vienas rankas.

Sendamos jachtos brangsta

Ankstesnieji jachtos savininkai jau būna atlaikę didžiausias finansines laivo nuvertėjimo audras (paprastai per pirmuosius metus ji praranda 25 procentus vertės, paskui kasmet - dar po maždaug penkis procentus) bei įveikę kitas problemas ir dar spėję išgarsinti laivą.

Pavyzdžiui, Anglijoje šiuo metu išmintingiausia pirkti jachtą iš antrų rankų, nes šitaip pavyks išvengti ilgo laukimo, kol bus pastatytas naujas laivas. „Noutur Swan“ - tikras kruizinių jachtų pasaulio mersedesas, savo labai didelę paklausą turintį laivą pastato ne greičiau kaip per metus. Net ir kuklesnių kompanijų kaip „Beneteau“ ir „Westerly“ jachtų pirkėjai laukia po keletą mėnesių.

„Dėl tų padėvėtų „Swan“ jachtų rinka itin gyva, - sako „Noutor Swan“ agentas Anglijoje Džonas Irvingas. - Mūsų jachtų iš viso yra apie aštuonis ar devynis šimtus, ir mes žinome jų buvimo vietą per savo agentūras, kurios įsikūrusios įvairiose šalyse ir nuolatos palaiko ryšį. Suomijoje apie kiekvieną jachtą rašomas išsamus dosjė.“

Toks dėmesys detalėms, klasikinis stilius ir beveik neperšaunamas korpusas leidžia šioms jachtoms neprarasti savo vertės. Kai kurie retesni tam tikrų modelių egzemplioriai net įgauna didesnę vertę. „Swan 65“ vertė išaugo 140 procentų per 23 metus nuo jachtos pastatymo. Vienas anglas neseniai pardavė paskutinę savo jachtą ir atsidėjo ūkininkavimui, kad įsiteiktų jūros nemėgstančiai žmonai. Šis žmogus skrupulingai registravo savo išlaidas ir atsiuntė Irvingui detalią ataskaitą, kuri liudijo, kad trys „Swan“ jachtos, kurias jis buvo įsigijęs per 12 metų, kainavo jam vos 7 tūkstančius svarų (be išlaikymo išlaidų). „Tai pigiausias malonumas, kokį man kada teko patirti“, - rašė jis.

Svarbi reputacija

Taip pat galima sutaupyti milijonus perkant superjachtas - 30 ir daugiau metrų ilgio, su kajutėmis tuzinui svečių, - jeigu rinksitės nenaują laivą. „Be abejonės, galima įsigyti ketvirtojo ar penktojo dešimtmečio 60 metrų ilgio motorinę jachtą už kokius 1,3 milijono svarų, o už naują tektų mokėti apie 20 milijonų svarų“, - sako Londono brokerių firmos „Nigel Burgess“ vadovas Džonatanas N. Beketas.

Tačiau tokiai jachtai reikės didesnės įgulos, todėl ir ją išlaikyti bus brangiau - maždaug dešimtadalis jos vertės per metus. Senų įrenginių išlaikymas taip pat brangesnis arba juos reikia pakeisti naujais. Šiuolaikiniai svečiai pageidauja turėti atskirą vonią ir tualetą. Kai Džonas Polas Getis prieš penkerius metus įsigijo Edvardo laikų motorinę jachtą „Jezebel“, jis iš karto nugabeno ją į Plymuto laivų statybos dokus, kad visą jos įrangą pakeistų naujausius standartus atitinkančia įranga. Išliko tik grakštus laivo siluetas. Norint paslėpti motorą, bus pastatytas dekoratyvinis kaminas. Remontas kainavo per 20 milijonų dolerių, tačiau Gečio svečiams nereikia naudotis bendromis voniomis.

Nepagrįsti būgštavimai dėl jachtos reputacijos taip pat gali numušti kainą. „Prisiminkite, kas atsitiko jachtai „Lady Ghislaine“, iš kurios nusiskandino Maksvelas, - sako Dž. Beketas. - Ji buvo parduota už visai menką kainą. Žmonės išsinagrinėjo visą laivo bei žmogaus gyvenimo istoriją ir siūlė už jachtą labai mažą kainą.“ Kitas pavyzdys - „Nabila“, pastatyta pagal Adnano Kašogio užsakymą. Per šį laivą bankrutavo jį stačiusi italų laivų statykla, A. Kašogis nesugebėjo grąžinti skolos Brunėjaus sultonui, ir tuo metu didžiausią pasaulyje motorinę jachtą už savikainą nupirko Donaldas Trampas. Kai D. Trampo imperijai iškilo sunkumų, „Trump Princess“, kaip ji buvo pervadinta, buvo dar pigiau parduota vienam arabui.

Klasikinės jachtos restauruojamos nedažnai. Plaukiojančios XX amžiaus pradžios jachtos labiausiai traukia entuziastų dėmesį, nes su jomis galima dalyvauti tokiuose prašmatniuose renginiuose, kaip kasmet spalį vykstanti regata Sen Tropeze. Tokios firmos kaip Sotemptono jachtų techninis centras (SJAS) užsitarnavo pasaulinę reputaciją laivų restauravimo srityje. Jeigu jau savininkui krito į akį žvilganti jachta, jis gerai pakratys kišenes.

Informacija apie jachtą - tarsi žmogaus gyvenimo istorija

Rugsėjį SJAS nuleido į vandenį „Valsheda“ jachtą (ji pastatyta 1933 metais ir yra viena iš trijų egzistuojančių J klasės lenktyninių jachtų, kurios dar plaukioja). Ji buvo restauruojama 18 mėnesių. Jos savininkui olandui tai kainavo 4,5 milijono svarų. „Tai prilygsta kokiam unikaliam meno kūriniui ar vieninteliam „Ferrari“ egzemplioriui, - sako SJAS direktorius Peteris Deivisas. - Atplaukęs tokia jachta į Monako prieplauką, nesijauti kaip koks vargšas giminaitis".

Kuklesni jachtininkai, tegalintys skirti tūkstančius, o ne milijonus, savo tradicinėmis jachtomis džiaugiasi dėl rankų darbo, įdėto į jas. Daugelis po trupinėlį renka informaciją apie savo laivą, nes kiekviena jachta vienaip ar kitaip unikali. Jachtų tema rašantis Andrianas Morganas beveik tiek pat malonumo patyrė tyrinėdamas ankstesnius savo 1937 metų vienstiebės jachtos „Sally“ nuotykius, kiek ir plaukiodamas šiuo 7,5 metro laivu. „Žmonės, perkantys naują jachtą, negali nė įsivaizduoti, koks džiaugsmas rinkti tuos informacijos trupinėlius ir dėti į visumą tarsi kokio žmogaus gyvenimo istoriją“, - sako A. Morganas.

1998-aisiais jis atrado pirmojo „Sally“ savininko našlę, kuriai dabar 90 metų, gyvenančią Kornvale, ir leidosi savo mažąja jachta į vakarus, norėdamas perpasakoti jai jos praeitį. „Išlipau į krantą su nuotraukų albumu rankoje, kai ėjau susitikti su ta moteriške. Nieko panašaus nebūčiau galėjęs daryti, jeigu būčiau nusipirkęs kokį plastiko laivą, pagamintą kokioje prancūzų laivų statykloje.“