Iš bulvių istorijos: Kuo nusipelnęs Antuanas Parmantjė?

Nors bulvių gumbai į Europą pateko dar 16 amžiuje, žmonės jas valgė tik Airijoje: kitose šalyse jos arba nebuvo auginamos visai, arba jas šėrė tik galvijams. 1748 m. prancūzų parlamentas netgi uždraudė auginti bulves, remdamasis teiginiu, kad jos esą gali sukelti įvairias ligas, taip pat ir platinti raupus. Tuo tarpu Parmantjė aptiko, jog bulvės sveikatai nekenkia ir netgi turi vertingų maistinių savybių.

Pasipriešinimas bulvėms

Antuanas Ogiustas gimė 1737 m. rugpjūčio 12 d. Mondidjė (Prancūzija) mieste. Anksti liko našlaitis. Buvo priimtas mokiniu pas vietinį vaistininką, vėliau farmacijos mokėsi Paryžiuje. Septynerių metų karo (1756-1763 m.) Europoje metu jis tarnavo kaip karo gydytojas prancūzų armijoje. Pateko į prūsų nelaisvę ir buvo priverstas misti bulvėmis, kurios Prancūzijoje buvo šeriamos tik kiaulėms. Beje, Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas II (1744-1797) net pasitelkęs kariuomenę vertė kaimo žmones auginti bulves.

Grįžęs į Paryžių 1763 m., Parmantjė tęsė maistinių produktų savybių tyrimus. 1772 m. jis pasiūlė maitinti bulvėmis sergančiuosius dizenterija. Tais pačiais metais Parmantjė pastangomis Paryžiaus medicinos institutas paskelbė, jog bulvės valgomos, tačiau vaistininkas susidūrė su pasipriešinimu. Jis neteko galimybės naudotis savo eksperimentiniu sodu Invalidų namuose (pirmoji tokio pobūdžio įstaiga Europoje; ją įkūrė dar Liudvikas XIV sužeistiems kareiviams; veikia iki šiol). Bažnyčios bendruomenė, kuriai priklausė žemė, uždraudė auginti čia bulves ir galiausiai visiškai pašalino nepageidaujamą Parmantjė iš akių.

Tuomet jis ėmė plačiai reklamuoti bulves tarp prancūzų, pasitelkdamas įvairiausius triukus, kurie vėliau tapo legendomis. Jis rengė kviestinius pietus ir vaišino patiekalais iš bulvių tokias garsenybes, kaip Bendžaminas Franklinas (Benjamin Franklin) arba Antuanas Lavuazjė (Antoine Lavoisier), o damoms teikdavo puokštes iš žydinčių bulvių.

LIETUVOJE bulvės atsirado Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto III (1696-1763) laikais. Spėjama, kad jos atkeliavo per Rietavą. Iš pradžių bulvių laukai išplito dvarų žemėse, tačiau netrukus jas ėmė auginti visi žemdirbiai.

Sargyba prie bulvių vagų

Leidimą gyventojams valgyti bulves davė karalius Liudvikas XVI. Jis suteikė Parmantjė skurdžios žemės plotą Sablone, į vakarus nuo Paryžiaus, ir čia farmacininkas augino bulves. Dieną prie vagų jis sustatydavo ginkluotus sargybinius, kad šie sukeltų žmonėms smalsumą, o naktį jų nelikdavo - kad smalsuoliai galėtų pasivogti bulvių gumbų.

Tačiau plačiai pripažinti bulves kaip žmonių maistą padėjo tik skurdus derlius 1785 metais. Būtent ši daržovė padėjo prancūzams nemirti iš bado šalies šiaurėje. Pirmosios Paryžiaus komunos (1795 m.) paskutiniaisiais mėnesiais bulvės taip pat buvo aktyviai auginamos apsuptame Paryžiuje, netgi Tiuilri soduose. Tais pačiais metais Parmantjė tapo Mokslų akademijos nariu ir darbavosi kaimo ekonomikos sektoriuje. Agronominiai jo interesai buvo įvairūs: jis nuolat ieškojo būdų pagerinti žmonių mitybą. Publikavo straipsnius apie duonos kepimą, grūdų laikymą, kukurūzų ir kaštonų miltų bei sūrio gamybą, grybų, mineralinio vandens vartojimą ir t. t.

Valdant Napoleonui, Parmantjė tapo generaliniu sveikatos apsaugos inspektoriumi, rūpinosi sanitariniais armijos reikalais. 1805 m. surengė pirmąją istorijoje privalomo skiepijimo nuo raupsų kampaniją.

Parmantjė taip pat išrado technologiją, kaip iš cukrinių runkelių pagaminti cukrų, įkūrė duonos kepimo mokyklą ir prisidėjo prie produktų užšaldymo bei konservavimo metodų tyrimo.

Parmantjė vardu pavadinta viena iš Paryžiaus metro stotelių, jo gimtajame Mondidjė mieste - aikštė. Joje stovi bronzinis paminklas. Be abejo, šio žmogaus vardu yra pavadinti ir keli patiekalai, tarp jų - bulvių sriuba ir bulvių apkepas (bulvių košė sluoksniuojama, tarp jos dedant faršo su svogūnais ir česnakais).

Parmantjė bulvių sriuba

Jums reikės: 25 g nesūdyto sviesto, pusės svogūno, supjaustyto griežinėliais, 2 didelių porų stiebų (tik baltos dalies), supjaustytų griežinėliais, 1 litro vištienos sultinio, 350 g bulvių (nuskustų ir smulkiai supjaustytų), 120 ml riebios grietinėlės, šaukšto smulkiai supjaustytų česnakų, druskos ir šviežiai maltų juodųjų pipirų.

Puode pašildykite sviestą, dėkite svogūną ir porus. Uždenkite dangtį ir patroškinkite, bet neleiskite daržovėms paruduoti.

Supilkite vištienos sultinį ir užvirinkite.

Dėkite bulves ir virkite ant lėtos ugnies apie pusvalandį, kol suminkštės.

Supilkite sriubą į elektrinį trintuvą ir sutrinkite, kad būtų vientisa masė.

Supilkite sriubą atgal į puodą, lėtai pakaitinkite.

Supilkite grietinėlę, įberkite druskos.

Papuoškite porų griežinėliais ir patiekite į stalą.

Bulvinės gudrybės virtuvėje

Kad bulvės greičiau išvirtų

Į verdantį vandenį įdėkite gabaliuką sviesto.

Kad verdamos bulvės nesukristų

Išpilkite iš puodo šlakelį verdančio vandens ir įpilkite šalto.

ūdykite virimo pabaigoje.

Kad bulvių košė būtų gardesnė

Bulves su lupenomis iškepkite orkaitėje, sugrūskite, pertrinkite per sietelį, įdėkite sviesto ir sumaišykite.

Kad košė nepapilkėtų, prieš grūsdami bulves pilkite ne šalto, o karšto pieno ir įmaišykite išplaktą kiaušinio baltymą.

Kad gruzdintos bulvytės būtų traškios

Prieš gruzdindami, supjaustytas bulves valandą jas pamirkykite šaltame vandenyje.

Kad bulviniai blynai būtų traškūs

 Sutarkavę bulves burokine tarka, vandenį nuspauskite, tarkius nusausinkite rankšluosčiu. Galite bulvių sultis nusunkti į atskirą indą ir palikti kelioms minutėms, kad nusėstų krakmolas, paskui krakmolą grąžinti atgal į tarkius.

Kitas būdas - tarkius nuplaukite drungnu vandeniu ir nusausinkite.

Trečias būdas – į tarkius įpilkite šlakelį karšto pieno, plaktą kiaušinį, įdėkite 2 šaukštus miltų, įtarkuokite fermentinio sūrio.

 BULVĖS sukultūrintos prieš keletą tūkstančių metų. Savaime jos auga Pietų Amerikos Andų kalnuose, nuo seno indėnais jas augino Čilėje, Ekvadore, Kolumbijoje, Bolivijoje, Peru, Argentinoje. Inkų civilizacija augino apie 200 veislių bulvių.