Ilgosios dešros šventė: ryškiausia ir mėgstamiausia Karaliaučiaus gyventojų šventė

Karaliaučiaus krašto kampeliuose (9)

Tais metais Karaliaučiaus mėsininkų procesija žygiavo per miestą nešdama 41 uolekties* (apie 28 m) dešrą.

1555 metais dešra jau buvo 100 uolekčių (maždaug 70 m) ilgio, ir kiekvienais metais ji vis ilgėjo.

1558 m. Karaliaučiaus dešra siekė 403 uolektis (apie 280 m).

1583 m. dešros ilgis jau buvo 596 uolektys (per 400 m) ir ji jau svėrė 434 svarus - per 200 kg. Jai nešti prireikė 91 pameistrio.

Didžiausią apimtį dešra įgavo 1601 metais. Jos ilgis buvo 1005 uolektys, o tai jau beveik 700 metrų!

Dešra svėrė 585 svarus (per 270 kg).

Ją kimšo trys meistrai ir 87 pameistriai.

REKORDINĮ dydį Karaliaučiaus dešra įgavo 1601 metais. Jos ilgis buvo 1005 uolektys, o tai jau kone 700 metrų! Mėsininkų stebuklą tempė 103 šventiniais drabužiais pasipuošę mėsininkai. (Bildarchiv-ostpreussen.de)

Dešrai pagaminti buvo sunaudotas 81 kiaulės kumpis ir 18 svarų (per 8 kg) pipirų. Rekordinę dešrą nešė 103 šventiniais drabužiais pasipuošę mėsininkai.

Juos lydėjo muzikantai ir vėliavnešiai.

Procesija traukė nuo mėsininkų gildijos namų pilies link, kur dalis dešros (130 uolekčių) kaip naujametė dovana buvo perduota kunigaikščiui ir jo patarėjams.

Vėliau kolona perėjo tris miestus - Senamiestį (Altstadt) - tarp pilies ir Priegliaus, Knypavą (Kneiphof) - saloje ir Liepininkus (arba Lyvenikę - vok. Lobenicht).

Miestų burmistrai, pastoriai ir alaus meistrai gavo savąją dešros dalį.

Paradas baigėsi prie kepėjų gildijos namų Liepininkuose: čia mėsininkai ir kepėjai kartu su kitais miestelėnais surengė puotą ir suvalgė dešros likučius, užgerdami garsiuoju Liepininkų alumi ar kitu stipriu gėrimu.

Tais pačiais (1601) metais kepėjai atsirevanšavo: prie mėsininkų gildijos namų jie atnešė 8 milžiniškus batonus su razinomis - kiekvienas buvo po 5 uolektis (apie 3,5 m) ilgio.

Jiems iškepti prireikė 12 ketvirčių miltų*.

Batonai buvo papuošti žvaigždžių karūnomis bei herbais iš tešlos.

Garsas apie Ilgąją dešrą bei Didįjį batoną paėjo toli už Rytų Prūsijos...

Keli žodžiai apie šnapsą

Žinia, vokiečiai šnapsu vadina įvairius stiprius alkoholinius gėrimus.

Populiariausias alkoholinis gėrimas Karaliaučiuje buvo "Berenfang" - tai reiškia "meškos medžioklė". Tai tradicinis senojo Karaliaučiaus medaus likeris.

Jo buvo įprasta pasigaminti Rytprūsių šeimose.

Medų skiesdavo su degtine ar kitu stipriu gėrimu, dėdavo cinamono lazdelę ir citrinos žievelės.

"Berenfangą" gamindavo ir užeigose, kurių šeimininkai paprastai turėdavo savo ypatingas etiketes.

Dažniausiai ant jų buvo vaizduojama meška ir dar buvo galima perskaityti trumpus sueiliuotus juokelius ar šmaikščius posakius.

Karaliaučiuje buvo gaminami įvairių rūšių gėrimai ir gamintojų taip pat buvo daug. XX a. veikė per 200 restoranų, apie šimtas alinių ir t. t.

Kiekviena įstaiga turėjo savo "firminį" gėrimą ir patiekalą.

Vienur galėjai gauti šnapso "Elefantendubs" ("Įtartintas dramblys") su kiaušiniene bei kruopomis, kitur paragauti "Zur Katze" ("Pas katę") - ypatingo tuo, kad trečdalį stipraus gėrimo stiklinės sudarė grietinėlė.

Miesto krovikai gerdavo "Blutgeschwuer" ("Kruvina opa").

Šio gėrimo pagrindu darydavo kitą gėrimą - "Speicherratte" ("Saldi žiurkė"): maišydavo "Kruviną opą", konjaką ir vyšnių likerį.

Garsiausia Karaliaučiaus stiprių gėrimų firma buvo "Teucke &Koenig". Ji savo pagamintą medaus likerį išpilstydavo į puošniai šiaudais apipintus butelius.

Etiketėje buvo vaizduojamas pašėlęs lokys, įkišęs leteną į bičių avilį.

Šis gėrimas Vokietijoje gaminamas iki šiol: iš Karaliaučiaus "Teucke &Koenig" karo metais persikėlė į Meklenburgą (Pomeranija).

ILGOJI Karaliaučiaus dešra (vok. Lange Konigsberger Wurst) garsėjo toli už Rytprūsių ribų. (Bildarchiv-ostpreussen.de)

* SENOVINIAI MATAI
Uolektis, dar vadinta mastu ar alkūne, - tai atstumas nuo alkūnės linkio iki pirštų galiukų; apie 66-81 cm.

Lietuvoje uolektį, naudotą nuo XIV a., dalydavo į 2 pėdas, 4 ketvirčius, 24 colius, 192 miežio grūdus.

Trys uolektys sudarė sieksnį.

Didesni ilgiai būdavo matuojami 75 uolekčių virve, ši dalinta į 10 virpstų, o virpstas - į 10 virpetelių arba 16 pėdų.

Prūsijos svaras sudarė 467,711 gramo, Lietuvos - 365, 83 g.

Karties ketvirtis - 8 gorčiai. Jie būdavo skobiami biralams seikėti. Daromi iš beržo tošies, pinami iš šiaudų etc.

Didesnis už gorčių buvo siekas arba sykelis, lygus šešiems gorčiams. Dar didesnis matas, vartotas iki XIX a. - pūras arba jo dalys.

Už pūrą didesnis buvo karčius arba kartis, vartotas grūdams ar bulvėms seikėti. Jo tūris - maždaug 120 l.

Plačiausiai kaimo buityje paplitęs svertuvas buvo bezmėnas (Žemaitijoje vadintas bouže).

Valstiečiai bezmėnus pasigamindavo patys, juos išdroždami ar ištekindami iš medžio; kalviai nukaldavo ir geležinių.

Bezmėnai paprastai būdavo graduojami svarais - kas 409 g; jais sveriama maždaug iki 10 kg masės.

Pagal prof. Libertą Klimką