Šiame straipsnyje sužinosite apie tai, koks valgis išsilaiko ilgiausiai – ir kokį seniausią maistą išdrįso valgyti modernus žmogus.
Augalų atsargos
1941 metų rugsėjo 8 dieną nacių pajėgos apsupo Sankt Peterburgą iš vakarų, pietų ir šiaurės. Vienintelis kelias, kuriuo miesto gyventojai galėjo susisiekti su likusia Rusija, buvo siaurą žemės juosta, kuri driekiasi per Ladogos ežerą. Tiesa, evakuoti žmonės buvo per daug pavojinga – kadangi bandant tai padaryti, vokiečiai imdavo intensyviai šaudyti.
Taip prasidėjo Sankt Peterburgo blokada – viena žiauriausių apgulčių per visą istoriją. Manoma, kad jos metu mirė nuo 700 000 iki 1,5 mln. žmonių. Atsargoms greitai išsekus, miesto gyventojai greitai pradėjo badauti, todėl kai kas net ėmė žudyti kitus tam, kad gautų daugiau maisto davinių kortelių. Kiti iš bado ėmė valgyti net ir mirusiųjų lavonus.
Didelė dalis žmonių, kurie iš nevilties ėmėsi kanibalizmo.
Tiesa, kanibalizmo atvejų, palyginus su visa miesto populiacija, buvo nedaug – tačiau žmonės dėl to vis tiek puolė į paniką.
Kad susitvarkytų su miesto gyventojais, pareigūnai net ėmė gąsdinti, kad tie, kurie nesilaikys taisyklių, atsidurs vienoje kalėjimo kameroje su kanibalais. Didelė dalis žmonių, kurie iš nevilties ėmėsi kanibalizmo, buvo vienišos ir nedirbančios motinos. Būtent dėl to pareigūnai jų pagailėdavo ir uždarydavo į kalėjimą – o ne nušaudavo.
Nepaisant to, kad žmonės buvo visiškoje neviltyje ir mirė nuo bado, viena vieta, kurioje iš dalies buvo daugybė maisto, liko nepaliesta. Tai – Sankt Peterburgo augalų pramonės institutas, kuriame yra didžiausia pasaulyje sėklų kolekcija. Jei kuris nors augalas iš šios kolekcijos išnyktų gamtoje, jį būtų galima nesunkiai atkurti.
Sankt Peterburgo blokada – viena žiauriausių apgulčių per visą istoriją. Manoma, kad jos metu mirė nuo 700 000 iki 1,5 mln. žmonių.
Šio instituo botanikai, net ir patys badaudami, blokados metu visomis priemonėmis gynė instituto pastatą – kadangi bijojo, jog į neviltį puolę žmonės įsiverš ir ims valgyti tai, prie ko kai kurie mokslininkai praleido visą savo gyvenimą.
Jie taip pat bijojo, kad puolimo atveju pastatas gali būti sunaikintas, kartu su visomis sėklomis jame. Tačiau kai Sovietų Sąjungos armija 1943 metų sausio 18 dieną pagaliau sugebėjo įveikti nacių blokadą (po dvejų su puse metų nuo jos pradžios) institutas vis dar stovėjo.
Taigi, jei žmonija vėl stotų akis į akį su panašia krize – arba jei prasidėtų trečias pasaulinis karas, ar dar kas nors panašaus – kokį maistą išgyvenusieji galėtų valgyti? Arba, koks maistas išliktų?
Maisto chemijos ekspertas Michaelis Sulu sako, kad norint atsakyti į šiuos klausimus, pirmiausia reikia žinoti kaip ir dėl ko maistas genda.
1941 metų rugsėjo 8 dieną nacių pajėgos apsupo Sankt Peterburgą iš vakarų, pietų ir šiaurės.
Skirtingi būdai išlaikyti maistą ilgiau
„Didžioji dalis maisto produktų – bet tikrai ne visi – genda dėl tos pačios priežasties: padidėjusio mikrobų skaičiaus“, – teigia M.Sulu. Dėl to neretai maistas yra sūdomas, džiovinamas, šaldomas ar laikomas vakuume.
Kiekvienas iš šių maisto konservavimo būdų turi savų pliusų ir minusų, ir visi jie daugiau ar mažiau sumažina mikrobų dauginimosi tempą bei leidžia maistą vartoti ilgesnį laiką. M.Sulu sako, kad efektyviausias iš visų šių būdų yra maisto konservavimas jį džiovinant – o antroje vietoje mokslininkas palieka sūdytą maistą. Tuo tarpu vien tik sandarių indų, norint išlaikyti maistą ilgiau, nepakanka.
„Išvis išnaikinti patogenus iš maisto produktų yra neįmanoma – jei bandome tai padaryti, tada sunaikiname ir patį produktą. Todėl norint išlaikyti maistą kuo ilgiau, reikia koncentruotis į tai, kaip sumažinti mikrobų dauginimąsi“, – pasakoja M.Sulu.
Džiovinimas yra efektyvus dėl to, kad maiste praktiškai nelieka vandens, kuris mikrobams yra itin svarbus.
Vanduo padeda jiems perkelti iš maisto gautas medžiagas į ląsteles ir tuo pačiu išstumti susikaupusius toksinus. Jei mikrobai neturi kaip to padaryti – jie negali daugintis. Be to, mažesnis vandens kiekis mažina ir oksidaciją – kas irgi yra viena iš maisto gedimo priežasčių.
Džiovinimas yra efektyvus dėl to, kad maiste praktiškai nelieka vandens, kuris mikrobams yra itin svarbus.
Tuo tarpu vakuumas yra mažiausiai efektyvus dėl to, kad pakuojant tam tikrą maisto produktą, ant jo jau greičiausiai yra daugybė mikrobų – kurie gali išgyventi turėdami labai mažai deguonies. Štai mikrobai, kurie pūdo mėsą, yra anaerobiniai – o tai reiškia, kad jie išgyvena ir be deguonies.
„Šie mikrobai žmogui yra labai pavojigi. Būtent dėl to džiovinimas yra geriau nei vakuumas“, – sako M.Sulu.
Sūdymas irgi yra puikus būdas norint išlaikyti maistą ilgiau – kadangi su druska panaikinama drėgmė. Didelis kiekis druskos taip pat paveikia ir pačius mikrobus, jų ląstelės nebegali įprastai veikti. Toks procesas vadinamas osmoziniu šoku.
Sūdymas irgi yra puikus būdas norint išlaikyti maistą ilgiau – kadangi su druska yra panaikinama drėgmė.
„Druska iš mikrobų ląstelių pašalina skysčius ir kitas medžiagas, dėl to jonai nebegali įprastai judėti per jų membranas“, – teigia M.Sulu.
Osmozinį šoką gali sukelti ir didelis kiekis cukraus.
Tikriausiai pastebėjote, kad daug cukraus turintys maisto produktai dažniausiai turi ilgą galiojimo datą. Tuo tarpu sausas rafinuotas cukrus išvis nepalaiko jokio mikrobų dauginimosi.
Štai irisų ir kitų kietų saldumynų 80 proc. dažniausiai sudaro cukrus, tiesiog jis būna cukrozės ir gliukozės pavidale.
Šie saldumynai beveik negenda ir gali išsilaikyti metų metus. Bet kai į saldainius imame dėti pieno produktus, riešutus, krakmolą, želatiną ar kiaušinius – jie pradeda gesti daug greičiau.
Saldainiai, karamelės ir šokodalai yra linkę pakankamai greitai gesti ir pelyti, dažniausiai tai įvyksta dėl gamybos metu į juos patekusių mikrobų, kurie gali ištverti jiems nepalankias sąlygas ir vėliau vėl pradėti daugintis.
„McDonald's“ mėsainis ir kitas amžinas maistas
Turbūt geriausias ilgai išliekančio maisto pavyzdys yra greitojo maisto restorano „McDonalds“ firminis mėsainis „Big Mac“.
Islandijoje 2009 metais buvo uždaryta paskutinė „McDonalds“ užkandinė ir buvo nuspręsta pasilikti pakutinį šalyje pagamintą „Big Mac“ mėsainį – ir jį eksponuoti.
Nors šiandien šis mėsainis yra kiek apvytęs ir praradęs pradinę spalvą – vis dėlto ant jo nematyti jokių pelėsio pėdsakų. Be to, svarbu paminėti, kad šis mėsainis niekaip papildomai nebuvo konservuojamas, vienintelė apsauga nuo išorinio pasaulio – tai stiklinė dėžutė, kurioje jis visus šiuos metus guli.
Taigi, šis mėsainis nuo 2009 išliko tik dėl konservantų, su kuriais jis buvo pagamintas.
Kitas greitojo maisto restoranas „Burger King“ nusprendė irgi atlikti tokį eksperimentą su savo mėsainiu. Jų reklamoje buvo galima matyti, kaip bėgant laikui sumuštinis ima gesti ir pelyti – taip jie norėjo parodyti, kad jų mėsainiuose yra mažiau konservantų.
2018 metais „McDonalds“ taip pat pranešė, kad iš savo mėsainių bandelių ir padažų išima didelę dalį konservantų.
Tikriausiai visi žino, kad greitajame maiste yra naudojami konservantai – tačiau kam jų reikia? Na, visų pirma tam, kad produktus būtų galima ilgiau laikyti parduotuvių lentynose arba virtuvės sandėlyje.
Prekybininkai nori, kad jų maistas būtų toks pat skanus valgant jį ir tą pačią dieną, ir po savaitės, ir po keturių. Be to, jei ant kokio nors produkto matote užrašą „geriausias iki“ (angl. best before), tai nereiškia, kad po nurodytos datos šio produkto valgyti nebegalėsite. Jis tiesiog gali būti praradęs pirminę savo spalvą arba pridėtinį kvapą – tačiau skonis bus toks pats.
Dažniausiai tokie užrašai yra matomi ant ilgai galiojančių produktų – pavyzdžiui, makaronų. Į šį užrašą stipriai atsižvelgia prekybininkai ir restoranų savininkai, kurie nori, kad jų maistas būtų ne tik skanus, bet ir sukeltų apetitą vien į jį pažvelgus. Tuo tarpu jei ant kurio nors produkto matote užrašą „tinka vartoti iki“, tai reiškia, kad po nurodytos datos jis greičiausiai bus sugedęs.
Eksperimentai su saldumynais
2018 metais „McDonalds“ iš savo mėsainių bandelių išėmė kalcio propionatą, kuris neleidžia duonai pelyti, iš naudojamų sūrių – sorbo rūgštį, o iš specialiaus „Big Mac“ padažo – natrio benzoatą. Tačiau nors gali atrodyti, jog „McDonalds“ maistas ištvertų bet kokią civilizacijos griūtį, yra kitas produktas, kuris jau gavo „nesunaikinamo maisto“ pravardę – tai saldus užkandis „Twinkie“.
Šis desertas turi „nesunaikinamo maisto“ pravardę.
Šis saldumynas buvo rodomas tokiuose filmuose kaip „Ghostbusters“ (1984, liet. „Vaiduoklių medžiotojai“ ), „Die Hard“ (1988, liet. „Kietas riešutėlis“) ir „Zombieland“ (2009, liet. „Zombių žemė“).
Būtent dėl pastarojo filmo žmonės ėmė manyti, kad šie užkandžiai gali būti valgomi net ir po daugybės metų – tačiau ar tai yra tiesa? Žmonės apie „Twinkie“ ilgaamžiškumą kalbėjo dar ir prieš filmo išleidimą.
Pažvelgus į sudėtį, ten galima matyti ilgą sąrašą įvairiausių konservantų ir priedų, tačiau eskpertai sako, kad įprastai „Twinkies“ lentynoje galima laikyti vos kelias savaites. Tiesa, esama tokių šio saldumyno fanų, kurie net atlikinėja su juo eksperimentus – štai vienas sandariame stiklainyjee skanėstą išlaikė net 44 metus.
O viename „Youtube“ vaizdo įraše galima pamatyti, kaip žmogus bando pjaustyti 27 metų senumo „Twinkie“. Po tiek laiko šis užkandis buvo tarsi akmuo ir tikrai nevalgomas.
Bet vis dėl pasaulyje yra vienas maisto produktas, kuris niekada nesugenda – medus. Jame yra labai daug cukraus ir labai mažai vandens, dėl to mikrobai negali daugintis. Puikiai išsilaikiusio medaus payzdžių buvo rasta 3000 metų senumo Gruzijos kapuose – bei garsiojo Egipto faraono Tutanchamono kape.
„Žmonės ir anksčiau maistą konservuodavo taip pat kaip dabar. Kitaip sakant, maisto konservavimo metodai, kuriuos naudojame šiandien, beveik niekuo nesiskiria nuo mūsų protėvių“, – sako M.Sulu. Tai yra pirmoji straipsnio dalis. Antrąją kviečiame skaityti sekmadienį.
Pelkių sviestas – valgomas ir po tūkstančių metų Dėl to, kad žinome kodėl ir kaip maistas genda, dabar galime atsidaryti savo virtuvės spinteles ir patys pagalvoti, kuris maistas galėtų išlikti taip ilgai, kad jo likučius dar atrastų ateities archeologai. „Puikiai išlieka daug riebalų turintis maistas. Tokie dalykai kaip sviestas, sūris, taukai ir aliejai – juose praktiškai nėra vandens, dėl to jie išsilaiko labai ilgai“, – sako evoliucinės genetikos profesorius Markas Thomas.
2012 metais pagamintas pelkių sviestas.
Štai Airijoje ir Škotijoje net buvo rasti pelkių sviesto paavyzdžiai, kurie yra 4000 metų senumo. Manoma, kad senovėje žmonės užkasdavo sviestą ar kitus produktus tam, kad jie išsilaikytų ilgiau arba tam, kad paslėptų juos nuo vagių. Bet įdomiausia tai, kad nors šis sviestas ir primena vašką, teoriškai jis vis dar yra valgomas.
Rūgštus ir mažai deguonies turintis pelkių vanduo apsaugo sviestą taip pat kaip ir medieną ar net žmonių kūnus – jei randami pelkėse, dažniausiai būna labai gerai išsilaikę net ir po ilgo laiko. Kai kurie žmonės šį seną pelkių sviestą yra net ir išbandę. Tiesa, jie skonį apibūdino kaip ne patį maloniausią, dėl to niekas kitas ir nepuola išbandyti šio senovinio maisto.
Bet kas, jei sviestas po žeme būtų gulėjęs ne kelis tūkstančius metų, o kelis mėnesius? Toks eksperimentas irgi buvo atliktas, tačiau žmonės, kurie paragavo tris mėnesius pelkėje išbuvusio sviesto, sakė, kad jo skonis buvo pikantiškas ir šiek tiek priminė saliamį.
XV-XVI a. pelkių sviestas.
Nepaisant to, maisto užkasimas yra puikus būdas jį išlaikyti ilgą laiką – tiesa, sąlygos turi būti palankios. Štai Kinijoje buvo rasta mumijų su puikiai išsilaikiusiais sūrio vėriniais ant kaklo. Ekspertai sako, kad sausa ir sūri žemė padėjo išsilaikyti ne tik mumijoms, bet ir sūriui.
Žinoma, pats sūris tikrai neatrodo patraukliai – tačiau M.Thomas sako, kad neturėtume iš karto sakyti, jog jis būtų neskanus. „Kai kurie žmonės mano, kad ir tas sūris, kurį gaminame šiandien, yra neskanus, turi nemalonų kvapą ir atrodo neskaniai“ – teigia M.Thomas.
Šampanas iš Baltijos jūros dugno
Kol kas seniausias žinomas vyno butelis buvo rastas romėnų laikų kape Špajeryje, Vokietijoje. Vynas yra 1700 metų senumo, bet jei manote, kad kuo senesnis vynas – tuo jis geresnis, tai labai klystate.
Šio butelio turinys yra tirštas, sustingęs ir praradęs spalvą – kol kas dar niekas neišdrįso jo atidaryti ir paragauti – ar pauostyti, kas yra viduje. Tuo tarpu seniausias šampanas pasaulyje yra 200 metų senumo ir buvo rastas Baltijos jūros dugne esančiame sudužusiame laive. Vieną butelį 2010 metais atidarė ir išbandė naras Christianas Ekstromas.
Vyras gėrimą apibūdino kaip labai saldų ir vis dar turintį burbuliukų. Ekspertai sako, kad šampanas puikiai išsilaikė dėl to, kad gulėjo giliai po vandeniu – ten tamsu ir šalta. Tiesa, buvo ir daugiau šio šampano butelių. Vienas 2011 metais buvo parduotas aukcione už 30 000 eurų.
Manoma, kad pats laivas sudužo apie 1825-1830 metus, dėl ko šis šampanas kol kas yra seniausias rastas ir vis dar geriamas alkoholinis gėrimas.
Bandymas valgyti mamutą
Nors yra nemažai pavyzdžių kaip tam tikras maistas sugeba išlikti ilgą laiką, bet ar yra panašių pavyzdžių su mėsa? Pirmiausia paiešką reikia pradėti amžino įšalo žemėse ir ledynuose, kuriuose gali būti įstrigę kažkada žemėje vaikščioję gyvūnai. Ekspertai sako, kad radus sušalusį senovinį gyvūną, jo mėsa gali atrodyti valgoma, tačiau tą mėsą atšildžius ji papilkėja ir tampa bjauri.
Tai patvirtina ir daugybė tyrėjų, kurie yra radę mamuto liekanas. Vienas iš pavyzdžių – Berezvokos mamutas. Jis 1900 metais buvo rastas Sibire ir yra 40 000 metų senumo. Jo mėsa vis dar buvo raudona su puikiai matomomis riebalų juostomis. „Mėsa atrodė skaniai, todėl kurį laiką galvojome, ar nevertėtų jos paragauti – tačiau niekas nedrįso įsidėti nė gabalėlio į burną.
Na, bet šunys suėdė visą mamuto mėsą, kurią jiems davėme“, – prisimena ekspedicijos vadovas. Atšildžius mamutą, jo mėsa papilkėjo, ėmė skleisti keistą kvapą ir atrodė bjauriai.
Tačiau kaip rašo BBC, vienas mokslininkas vis dėl to sugalvojo išbandyti mamutą – tačiau iškart po to jam pasidarė bloga. Taip pat rašoma, kad keli paleontologai sugalvojo mamuto mėsą kepti, tačiau ji greitai tapo dvokiančia ir ištižusia koše.
Ekspertai sako, kad radus sušalusį senovinį gyvūną, jo mėsa gali atrodyti valgoma, tačiau ją atšildžius ši papilkėja ir tampa bjauria.
Mėsa papilkėja dėl bakterijų, kurios padengia mirusio žmogaus ar gyvūno kūną medžiaga, vadinamą „lavono varške“. Ši medžiaga atsiranda tada, kai anaerobinės bakterijos ima ardyti riebalus.
Mokslininkai dažnai matuoja šios medžiagos kiekį tam, kad nustatytų prieš kiek laiko gyvūnas ar žmogus mirė. Na o toliau kalbant apie mėsą, tai blogiausiai išsilaiko žuvis. Kai ji yra užšaldyta ilgą laiką, raumenys prarandą visą turimą vandenį ir dėl to bandant ją kepti žuvis tampa kieta.
Žuvų raumenyse taip pat ima vykti daugybė įvairių cheminių pasikeitimų – būtent dėl to po ilgesnio laiko ji patampa beskonė. Ekspertai sako, kad mėsa tikrai nėra tas maistas, kuris išliktų ilgą laiką. Joje visuomet yra daugybė mikroorganizmų, kuriuos sunku pašalinti.
Tiesa, mėsą ilgiau išlaikyti gali padėti ne kas kita, o technologijos. „Gali būti, kad po dešimties metų auginsime ne patį gyvūną, bet tik mėsą. Tokia mėsa būtų sterili ir išliktų ilgiau“, – teigia M.Sulu, kalbėdamas apie laboratorijose auginamą mėsą.
Dar viena saugykla
Panašu, kad žmonija bando apie viską pagalvot – kadangi Arktyje, Špicbergeno saloje yra Svalbardo sėklų saugykla (kažkas panašaus į pirmoje straipsnio dalyje minėtą Sankt Peterburgo augalų pramonės institutą).
Šiame Svalardo bunkeryje yra saugomos 986 243 augalų sėklos iš viso pasaulio. Kiekvieno augalo sėklų čia yra apie 500, todėl galutinis saugomų sėklų skaičius siekia beveik 5 mlrd.
Špicbergeno saloje įkurta Svalbardo sėklų saugykla, kurioje saugomos 986 243 augalų sėklos iš viso pasaulio.
Visos sėklos yra laikomos -18 laipsnių temperatūroje, specialiose metalinėse dėžėse, apvyniotose aliuminio folija. Viskas šiame bunkeryje yra sukurta taip, kad sėklos išliktų amžinai.
Net jei pasaulyje įvyktų katastrofa ir sutriktų elektros tiekimas – bunkeris turėtų išlikti šaltas, kadangi stovi atokiame Arkties kampelyje. Tiesa, jei bandytumėte čia įeiti ir rasti ką valgyti – turėtumėte rinktis atsargiai. Obuolių, abrikosų, vyšnių, persikų ir slyvų sėklos yra dengtos amigdalinu, kuris virškinant tampa cianidu.
Tiesa, suaugusiam žmogui reikėtų maždaug 75 abrikosų kauliukių, kad gautų mirtiną cianido dozę. Ateities maistas Taigi, vietoje kauliukų skaičiavimo, turbūt geriausia būtų ieškoti specialiai laboratorijoje sukurto maisto, kuris skirtas išsilaikyti ilgą laiką.
Technologijos šiandien mums leidžia maisto produktus išlaikyti valgomus vis ilgiau ir ilgiau – o tai yra didžiausias skirtumas tarp mūsų ir mūsų protėvių. M.Sulu sako, kad geriausias maistas per katastrofą būtų astronautams skirtas maistas. Jis lengvas, biofilizuotas, yra gerai supakuotas ir savyje neturi vandens.
Kitas puikus dalykas yra sausi kariniai maisto daviniai, kurie galioja apie trejus metus. Jie taip pat yra sukurti taip, kad išsilaikytų įvairiomis sąlygomis. 7 nuotr.M.Sulu sako, kad geriausias maistas per katastrofą būtų astronautams skirtas maistas. Jis lengvas, biofilizuotas, gerai supakuotas ir savyje neturi vandens.
Kitas puikus dalykas yra sausi kariniai maisto daviniai, kurie galioja apie trejus metus. Jie taip pat sukurti taip, kad išsilaikytų įvairiomis sąlygomis.
Visi parduotuvėse esantys produktai tikrai nėra skirti ilgam išlikimui. Juk pardavėjų tikslas yra kuo greičiau savo produktus parduoti. Astronautams ar kariams skirtas maistas tikrai būtų valgomas ilgą laiką – taip pat ir tie produktai, kuriuos gamina „Huel“ kompaniją bei viskas, kas bent šiek tiek į tai panašu“, – teigia maisto technologė Julie Smith.
„Huel“ gamina visą žmogui reikalingą maistą miltelių pavidalu. Šie milteliai yra biofilizuoti ir savyje neturi vandens. Tačiau net jei katastrofos metu neturite sausų savinių ar maisto miltelių pavidalų – parduotuvėse rasti vis dar valgomo maisto net ir po kelerių metų būtų įmanoma.
„Aš manau, kad vis dar būtų galima valgyti džiovintą maistą. Tačiau saldumynai ar koks kitas daugelio mėgstamas maistas jau būtų niekam tikęs“, – teigia M.Thomas.
Parengta pagal BBC.
Rašyti komentarą