Ieva Stasiulevičiūtė: "Nežinau, ar reikia teikti tiek reikšmės eglutės papuošimams"

„Puošimo saldainiais tradicija man ypač patiko, tačiau aš niekada nesuprasdavau, kodėl eglutę reikia puošti tik gruodžio 24 d. Tai mane – vaiką – labai kankindavo, – šypsosi Ieva. – Vėliau, kai jau supratau, kad galiu puošti savo eglutę, kada noriu ir kaip noriu, turėjau įvertinti, kad tradicijos stipriai priklauso nuo gyvenimo tempo ir aplinkybių.

Vienais metais nutariau, kam gi man ta eglė, kurią reikės užsinešti į trečią aukštą ir paskui šluoti jos spyglius.

Bet kone paskutinę Kalėdų dieną, kai visi nieko nespėja, stovi transporto spūstyse ar parduotuvėje pykstasi dėl paskutinės poros kojinių su išsiuvinėtu Kalėdų Seneliu, staiga supratau, kad be eglės iškrentu iš konteksto.

Nusipirkau labai gražią šaką, grįžusi pasimerkiau. O kas toliau? Žaisliukų tai nėra. Ir tuomet aš savo šaką tiesiog papuošiau pagal save – ji buvo su perlų karoliais, segėmis. O dabar kasmet perku žaisliukus ir kiekvienas jų būna teminis – pažymintis, kuo man buvo ypatingi tie metai.“

Nors nuo 18-os I. Stasiulevičiūtė gyvena Vilniuje, niekada nepraleidžia progos pabrėžti, kad yra kaunietė. „Kiekvienam, gimusiam ir augusiam Kaune, yra svarbu, kaip mūsų miesto eglutė atrodo.

Bet nežinau, ar reikia teikti tiek reikšmės jos papuošimams, atrodo, kad jie tampa svarbesni už patį Kalėdų principą ir dvasią. Išlaikykime šventiškumą, o santykius išsiaiškinsime krepšinio aikštelėje“, – šypsosi Ieva.