Į Holivudą žengusi A. Diržiūtė: būdama tarp didžiausių kino žvaigždžių gavau gerą pamoką

Londone gyvenanti mergina pasakojo, jog holivudinio kino užkulisiai ją maloniai nustebino, o matyti save tarp pasaulinio lygio žvaigždžių – nuostabus jausmas. Tiesa, su mintimi, kad garsiausias žvaigždes gali vadinti kolegomis, reikėjo apsiprasti.

„Būdama tarp didžiausių kino žvaigždžių gavau labai gerą pamoką iš brolio. Jis man besijaudinančiai pasakė, kad jei jau esu ten, esu verta ten būti lygiai tiek pat kiek ir kiti žmonės. Mes visi lygūs“, – pasakojo A. Diržiūtė.

Su portalu Alfa.lt aktorė pasidalijo filmavimo užkulisiais ir papasakojo, kaip jai sekasi siekti tarptautinės aktorės karjeros.

– Aiste, jus mėgsta pristatyti ryškiausia kylančia šiuolaikinio kino žvaigžde. Kaip į tokį pasakymą reaguojate pati, kai puikiai žinote tos sėkmės užkulisius?

– Žmonės kalba ir mėgsta ditirambus. Negaliu pasakyti, ar tikslus, bet yra toks pasakymas, jog „karalienę vaidina svita“. Taip turbūt ir man. Su pagarba ir džiaugsmu priimu visuomenės siūlomą „žaidimą“, o pati tiesiog gyvenu savo gyvenimą ir kiekvieną dieną stengiuosi paversti nors kiek geresne nei prieš tai buvusi.

Jei galvočiau, jog esu ta „kylanti šiuolaikinio kino žvaigždė“, jau seniai būčiau iš tų aukštumų kritus taip žemai, kad nei žvaigždės, nei filmai neberūpėtų.

„ Jei galvočiau, jog esu ta „kylanti šiuolaikinio kino žvaigždė“, jau seniai būčiau iš tų aukštumų kritus taip žemai, kad nei žvaigždės, nei filmai neberūpėtų.
– A. Diržiūtė

– Na, bet kiek sėkmė padėjo atsidurti ten, kur dabar esate?

– Aš tikiu, kad kiekvienas kryptingas ir teisingas veiksmas tavo svajonės link anksčiau ar vėliau sugrįš ta pačia stiprybe bumerango principu. Ar tai sėkmė? Galbūt, tačiau ne tik tai. Nuolatinis darbas, tikėjimas ir meilė atneša dalykus, dėl kurių žmonės gali manyti, jog esi sėkmingas.

– Iš Lietuvos išvykote pradėti tarptautinę karjerą, tačiau esate minėjusi, kad atvykus čia teko dirbti kone viską – spraginti kukurūzus, būti padavėja... Kokią pamoką gavote per tuos metus, kai gyvenate Londone?

– Prižiūrėjimas atrakcionų, kukurūzų spraginimas ar cukraus vatos vyniojimas buvo kiekvienos savaitės kasdienybė.

Buvo įdomu kelias dienas per savaitę keliauti iš vienos vietos Londone į kitą ir atsidurti įvairiuose renginiuose, vestuvėse, gimtadieniuose. Lengva nebuvo, tačiau žiūrėjau į tai kaip į pažinimą kitos kultūros, kitų tradicijų ir žmonių iš esmės.

Puiki aktoriaus profesija ir atitinkama nuostata padėjo ir padeda į viską žiūrėti iš profesinės perspektyvos.

Pamokų buvo daug, tačiau svarbiausia buvo ta, jog dideliame pasaulyje esi niekam nereikalingas, ir tik didelių pastangų ir darbo dėka gali tapti kažkuo reikalingu, kažkuo ką įsimins ir nors ta kova bus turbūt daug ilgesnė ir sunkesnė nei mažame krašte, bet neabejotinai įdomesnė ir daugiau iššūkių pilna. Išmokau, jog esu pati atsakinga už savo pačios reikalingumą.

– Na, bet ar iš pradžių nebuvo sunku susidoroti su didžiule konkurencija? Visgi milijoniniame mieste išsiskirti kur kas sunkiau nei Lietuvoje...

– Konkurencija iš esmės netikiu, manau, kad kiekvienas esam ypatingas savimi, tiesiog reikia didelės stiprybės atrasti tą savastį ir tikėti ja. Teko išmokti būti vienai, tvirtai stovėti ant kojų, išmokau ištvermės, tiek dvasine, tiek fizine prasmėmis.

Išsiskirti gal ir sunkiau, bet daug įdomiau suprasti, kad esi tik vienas iš daugelio, o tada jau ieškoti savasties ir išskirtinumo, jei būsi ypatingas sau – būsi ypatingas ir kitiems.

– Sakėte, kad išgirdote tiek neigiamų atsakymų, kad net pradėjote abejoti savimi. Kas tokiomis akimirkomis sulaikė nuo noro viską mesti?

– Tėvų, artimųjų tikėjimas ir mano juodas užsispyrimas. Net didžiausiose abejonėse tarp didžiausio triukšmo išgirstu tą tikrąją Aistę, sakančią: „ne ne, Aistė yra tankas“.

– Neseniai įvyko filmo „Vyrai juodais drabužiais“ premjera. Kaip jautėtės matydama save tarp garsiausių Holivudo aktorių?

– Puikiai! Dar teikdama apdovanojimą „European Film Academy Awards“ ir būdama tarp didžiausių kino žvaigždžių gavau labai gerą pamoką iš brolio. Jis man besijaudinančiai pasakė, kad jei jau esu ten, esu verta ten būti lygiai tiek pat kiek ir kiti žmonės. Mes esame lygūs.

– Prisiminkime filmavimo aikštelę. Kokie tie holivudinio kino užkulisiai? Ar jie skiriasi nuo lietuviško kino?

– Žmonės dirba visur, ar lietuviškame ar holivudiniame kine. Skiriasi finansai ir, drįstu teigti, laiko planavimas. Išskirtinis organizuotumas ir atidumas aktoriui sukuria labai, labai puikias aplinkybes jaustis laisvam ir atlikti savo pasirodymą kaip tik gali geriausiai. 

Mane įkvėpė ir maloniai nustebino išskirtinis dėmesys lygiaverčiam moters vertinimui ir atsiprašymas už net menkiausius dalykus, kurie galėtų sukelti įtarimo, jog esi vertinama kažkaip kitaip dėl to, kad esi mergina.

Žengdama ten turbūt nesitikėjau tokio betarpiškumo, pagarbos ir paprastumo. Kiek daug lengvumo, ramybės, juoko ir profesionalumo ten buvo, jokių dramų, tik pagarba vienas kitam ir laimė dirbti kartu.

– Esate žinoma ir kaip feminizmo bei LBGT bendruomenės šalininkė – šiomis temomis ne kartą nevengėte pasisakyti viešai. Kaip manote, ar aktoriui svarbu kalbėti opiomis temomis?

– Viena svarbiausių mano nuostatų yra panaudoti savo kad ir kokį žinomumą kilniems tikslams. O būtent kalbėjimas opiomis temomis, kova už geresnį pasaulį, manau, puikiai atitinka tą „kilnesnį tikslą“. 

Nors kalbu ne tik dėl to, kalbu, nes negaliu tylėti matydama neteisybę. Taip jau nuo ankstyvos paauglystės.

– Kai žvelgiate į savo nueitą 27-erių metų kelią, kas jums buvo reikšmingiausi momentai, kurie padėjo ateiti į ten, kur dabar esate?

– Neringos Klišienės aktorystės studija mano „prozaiškąjame“ Vilkaviškyje, kur pirmą kartą buvau pavadinta „stiklažmogiu“ ir kur supratau, jog aktorystė yra mano kelias. Įstojimas į Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademiją iš antro karto, kas kartą man primena, jog nesu ta, kuri pasiduoda, kai tikrai žino ko nori. 

Vaidmuo „Sangailės vasaroje“ kardinaliai apvertęs mano gyvenimą aukštyn kojomis. Vaidmuo „Pagonių žiede“, atvėręs man kelius į anglakalbę rinką ir išmokęs daugybės dalykų, nuo jodinėjimo, lanko šaudymo iki ištvermės „atlaikyti“ pilnametražį labai fizišką filmą. 

Apdovanojimo teikimas Europos Kino Akademijos apdovanojimuose, kai supratau, jog norai pildosi greičiau nei tikiesi. Metai prieš pakvietimą buvau Apdovanojimuose ir naiviai pasvajojau, jog kada nors, kai jau būsiu nusipelnius, teiksiu apdovanojimą ir aš. Ne mažiau svarbūs ir kiti apdovanojimai, kurie atnešė daug puikių kontaktų į mano gyvenimą ir paskatino kelti sparnus į Londoną. 

Sūnėno gimimas, pirmą kartą atnešęs į mano sielą „motinystės“ jausmą. Kraustynės į Londoną ir vienos didžiausių ir sunkiausių gyvenimo pamokų. Vaidmuo „Vyrai Juodais Drabužiais“ grąžinęs tikėjimą ir priminęs, kad vaikystės svajonės pildosi. 

Ir, žinoma, meilė ir meilės dėka šią vasarą nugalėta vandens baimės.