Gražusis ruduo gimsta dabar

O kol kas - spalvų šventė, lapų ir augalų margumynas. Miškai keičia savo peizažą, dažosi kiekvienas kiekvieno medžio lapelis. Ypač tam įtakos turėjo nesenos šalnos- kad ir labai silpnos, sidabruojančios pažeme, bet ir to užteko. Tiesa, šalna pasiekė ne visur, ne visa Lietuva vienodai nugeltusi, nuraudusi. Prie jūros, marių ar Kuršių nerijoje dar labai žalia, čia spalvingasis metas ateina bent dviem savaitėmis vėliau. Taigi šiuo metu kiekvieną dieną miškai vis kitokie: toks spalvų kitimas kažkuo primena pavasarį, gegužės pradžią - tada taip pat kaskart jie būna nauji, neatpažįstami. Tik pavasarį taip tirštėja, ryškėja žalia spalva, dabar - gražios mirštančių lapų spalvos.

Lapų spalvų kitimas - cheminis procesas. Kai nutrūksta medžio ir lapo ryšys, jis iš medžio negauna maisto medžiagų, vandens, todėl visi procesai vyksta jau uždaroje lapo sistemoje. Šių procesų rezultatas visų pirma - spalvos. Žinoma, tik mums jos gražios, o pačioje gamtoje vargu ar tai kas nors akcentuoja. Kitas proceso etapas - plono ląstelių sluoksnio tarp medžio šakelės ir lapo mirimas; taip praradus ryšį, nebelieka nieko kito, kaip lapkritis. Lapai krinta jau seniai, tačiau ir ant šakelių jų dar daug. Dabar turime laukti jų grožio...

„Ar tai galėjo būti gervės?“ - klausia daug kas, aukštai danguje regėję paukščių trikampius. Iš viršaus sklido liūdnas paukščių skardenimas, todėl žmonės tik taip ir surado pulką. Taip, iš tikro - gervės išskrenda. Tačiau jūsų regėtosios ne mūsiškės, o iš šiaurės, galbūt nuo Archangelsko, Uralo prieškalnių. Ten jau tikras ruduo, ne tik naktimis šalta, dangus pabarstė sniegelio. Mūsų gervėms dar nėra ko skubėti, nors tirpsta ir jų pulkai. Kai suboluos 7-8 laipsnių šalnos, gervės staiga pasitrauks. Įdomus šis jų sprendimas, nes iš tikro gervės nėra vėsos ir šalčio vengiantys paukščiai. Tai liudija kiekvieną pavasarį regimi vaizdai, kai jos, sugrįžusios dar žiemai neišėjus, braido po sniegą, po ledinius upelius, gyvena pusbadžiu, bet lieka žvalios ir nesiruošia grįžti atgal, kur šilta. Kodėl jos kitaip elgiasi rudenį, yra mįslė. Tuo labiau kad dalis jų žiemoti skrenda visai netoli - į Šiaurės Vokietiją, Prancūziją ar kalnuotus Ispanijos regionus.

Paskui gerves atgirgsi žąsys. Jos taip pat skuba iš šiaurės, iš savo perimviečių. Jų kelias iki Lietuvos sudėtingas, nes žąsys aktyviai medžiojamos. Pas mus jos apsistoja ilgam, nes čia ramu, čia saugu gyventi iki pat žiemos pradžios. Mes žąsims tik to galime linkėti.

Neseniai stebėjau kėkštą, straksintį žeme ir po lazdynu vartantį nukritusius lapus. Ko paukštis ieškojo? Atsakymo ilgai laukti neteko - jis surado nukritusį riešutą ir suspaudęs kojomis ėmė jį daužyti snapu. Deja, riešutas buvo per kietas, todėl paukštis jį paslėpė snape ir plastelėjo miško link. Po akimirkos jis sugrįžo ir ieškojo toliau. O kėkšto paslėptasis riešutas kitą pavasarį sudygs. Taigi, paukštis spalio mėnesį mūsų giriai padovanojo naują lazdyno krūmą.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“