Gimė Kretingoje, augo Kaune, į Klaipėdą atvažiavo po studijų - 1993 metais. "Ir niekur nebenorėjau išvažiuoti. Nueidavau pėsčia iki Juodkrantės, ir jau šešerius metus ten gyvenu, dar arčiau jūros. Kitur tokiuose laukiniuose reto grožio paplūdimiuose sausakimša, o čia erdvės - vien tik tau."
Ar vaikščiodama smėlynais "išsivalote" nuovargį nuo žmonių?
Šią žiemą slidinėdama prie vasaros estrados sveikindavausi su žmogumi, ir jis dar apsidairydavo, ar jį labinu, bet yra nepažįstamųjų, kurie labai maloniai atsako. Žmonės, su kuriais bendrauju, manęs nevargina, neišsunkia, bet įkvepia. Kai vedu ekskursiją, pagalvoju, gal aš kokia vampyrė: jokio nuovargio, jaučiu pakilimą. Nors iki aštuoniolikos metų bijodavau prieiti prie žmonių ar paskambinti ir ko nors pasiklausti.
Atsimenu, kaip būdama šešerių ir nemokėdama rašyti keverzojau savo pirmą straipsnį apie Laimutės mamą, kuri ją mušdavo. Kaip jumyse nubudo gidė?
Mano gyvenime viskas nutinka atsitiktinai. Kai ką nors pasiūlo, aš pirma pasakau "taip", o paskui galvoju.
Jeigu pradėsi svarstyti, gali pasirodyti baisiau negu yra. Už pinigus darau beveik viską, iš meilės - viską.
Klaipėdoje susipažinau su švedu, turinčiu turizmo kompaniją, jis pasiūlė sutikti ir palydėti užsieniečius verslininkus. Veži į kokį miestą - nuolat klausia: "O kas čia?", ir aš nežinau. Pradėjau skaityti, bet labiausiai mėgstu iš žmonių pasakojimų įdomybių sužinoti. Paskui į Klaipėdą pradėjo plaukti kruiziniai laivai, tada baigiau gido kursus.
Kodėl jus išrinko kūrybingiausia?
Aš labai nustebau. Be kūrybos ką gali padaryti - miesto ar šalies istoriją papasakoti? Visa tai gali perskaityti; žmonės prisimena emociją, kaip jie jautėsi, įspūdį. Nekankinu jų penkiolika skirtingų lietuviškų pavardžių. Kai pati pereinu per Londoną ar Paryžių, stebiuosi, o kodėl visko matę keliauninkai taip džiaugiasi pamatę Klaipėdos senamiestį su keliom gatvelėm... Labai dažnai jie turi asmeninių klausimų, esu atvira. Jiems įdomu, kas čia buvo XII amžiuje ir ką valgau pusryčiams, kiek mes uždirbame, kuo vieni nuo kitų skiriamės.
Tarybiniai laikai yra neišsenkama tema, kišenėje turiu šaukštelį, kad papasakočiau apie planinę ekonomiką, nes ant metalo šaukštų būdavo atspausta kaina. Didelių objektų negaliu nešiotis - tarkime, vienodų baldų, kuriuos tada turėjom.
Jums ekskursija yra gerai surežisuotas spektaklis?
Va kai atvyko Pietų Korėjos turistai, jie viską pavertė spektakliu. Dirbau su vertėju, nesupratau, ką kalba, bet kito balso tembras, liejosi emocijos su kažkokiais juokais, judesiais. Pietaujant, iki atneš desertą, jie greitai perstumdė stalus ir vienas žmogus išėjo etiudą suvaidinti. Man svarbu, kad žmogui būtų linksma, nes tada lengviau gyventi. Kai įlipu į autobusą, mane mato pirmą kartą ir laukia, kas bus: iš karto juos prajuokinu, sudominu pirmais sakiniais, nes nenoriu jų užmigdyti. Kai kopiame ant Raganų kalno, pasiskinu žolelių ir pasipuošiu vainikėliu. Svečiai, brošiūrose matę pabaltijietes su vainikėliais, nudžiunga, kad iš tikrųjų juos piname. O pačių surinktos gintaro kruopelytės brangesnės už galerijose pirktus papuošalus. Išgirdę legendą apie Eglę žalčių karalienę, pagarbiau žiūri į medžius.
"Gidai nesensta, jų sparnai nenusišeria. Jiems nėra amžiaus ribų, svarbu, kad nusišnekėt nepradėtum..." - juokiasi kūrybingiausia Lietuvos gidė Vita Šeputytė. Eimanto Chachlovo nuotr. |
Ar pasitaiko ekscesų? Kadaise ant Parnidžio kopos žaibas trenkė į turistę su sintetiniu skėčiu. O gal kas su jumis elgiasi kaip su tarnaite?
Visai neseniai buvo prapuolęs balsas: autobuse neveikė mikrofonas, iki Nidos šaukiau, o ten jau nieko nepasakiau. Labai dažnai galvoju, kaip aš jausčiausi turistų vietoje, ir kad fiziologinių poreikių patenkinimas yra pirmoj vietoj. Nes jeigu žmogui šalta, šaukia gamta ar jis alkanas, visa kita jam neįdomu, kad ir lakštingala čiulbėtum.
O dėl tarnaitės gerai pasakėte: aš labai mėgstu tarnauti žmonėms. Turiu nenustelbiamą poreikį būti reikalinga. Negaliu pavadinti išsidirbinėjimu, jeigu laisvas žmogus daro ką nori, nes ekskursija nėra kalėjimas. Aišku, malonu, kai visi tavęs klauso, eina, kur pasakai, ar žiūri į dešinę. Kartą nuvažiavome į Palangą ir keturi žmonės pasakė, kad niekur neis, sutartu laiku bus autobuse. Jeigu tai būtų mano darbo pradžioj, galvočiau: kokia tragedija, aš turbūt autobuse juos nuvyliau, o turiu tiek įdomaus papasakoti Gintaro muziejuje. Kai grįžome, ketvertukas griebė mane už rankos: "Kaip mes gerai praleidome laiką!" Išsinuomoję triračius dviračius, važinėjosi po parką, vyrai mynė, damos skanavo ledus. Esu tikra, kad Palangą jie prisimins dar ilgai, nes darė tai, ką norėjo.
Turbūt kaupiasi vizitinės kortelės? Ar su kuo nors susidraugaujate "iki grabo lentos"? Kaip vyrai rodo dėmesį?
Susidraugaujam. Jeigu su žmonėmis praleidi keturias dienas, išsiskiriant būna daug ašarų ir glėbesčiavimųsi. Jie rašo, kad jei atvažiuosiu į Ameriką, Norvegiją, būsiu priimta gyventi su draugais ar šeima. Na, amžinai apsigyventi dar niekas nekvietė. Praėjusią vasarą lankėsi septynios moterys iš Amerikos, turinčios lietuviškų šaknų, su jomis praleidau penkias dienas. Kryžių kalne kalbėjomės apie kryžius, bet kitur taip linksminomės, kad net žviegėme... Nustebau, kodėl už puikiai praleistą laiką gavau dar ir atlyginimą.
Tikrai negalvočiau, kad galima įsimylėti, ir jeigu vyras duoda vizitinę ir sako: "Aš esu vienišas, paskambink man" - metu į šiukšlių dėžę. Pas mus yra labai gražių gidžių, ir jeigu jie atvažiuoja į Lietuvą tokiais tikslais, aš nublankstu. O dovanas teikia.
Esu paštu gavusi batus iš Amerikos. Visi labai stebisi, kad mūsų merginos nuolat avi aukštakulnius. Viena medikų šeima atsiuntė man ortopedinę avalynę, patogias raudonas klumpes.
Ką veikiate, kai liekate viena? Auginate gėles?
Į gėles turiu ypatingą požiūrį: jeigu jos nori pas mane gyventi, tegu ir gyvena. Daug keliauju, į darbo sezono pabaigą nestygstu, kada pati keliausiu ir apie mane šokinės. Yra kelionių, kurios jau išaugo į priklausomybę - slidinėjimas kalnuose ir Egiptas. Nieko nuostabesnio nesu mačiusi. Per du kartus Egipte nemačiau nė vienos piramidės, nevažiavau ten, kur reikia autobuse sėdėti aštuonias valandas. Bet su žuvytėmis plaukiojau daug kartų per dieną, joms mes net vardus davėme, nes imi atpažinti.
Egipte nesupranti, kodėl viskas vyksta atvirkščiai. Žmonės tampo tave už rankovių, nori bendrauti. Pamatyti kitokius įdomu, nes į save galiu veidrodyje pasižiūrėti.
Ar savo namiškiams esate Dievo dovana kaip turistams?
Kitų gyventojų savo namuose aš neturiu. Dulkėms patogu su manim, nes jas ne visada judinu. Turiu daug draugų, bet apie juos nešokinėju, nes manau, kad viena priežasčių, kodėl žmones pradeda vargint svečiai - ta, kad jie prisigalvoja sau daugybę pareigų. Prisiima įsipareigojimą padaryti juos laimingus. Aš sakau: nori būti laimingas, - tai būk.
Draugai dažnai atsiveža ir savo tėvus, uošvius, kai man reikia, - išeinu, o parėjusi randu vakarienę paruoštą... Jeigu gaunu iš žvejų, - visiems žuvies iškepu. Mano tėtis atvažiuoja žvejoti.
Kuršių nerijoje kitaip bėga laikas, visi taip sako.
Sutinku, kad atvažiavus į Neringą pasikeičia gyvenimo ritmas: iš pradžių norisi viską padaryti greitai, o ten niekas niekur neskuba. Ir prie ramybės greitai pripranti. Jeigu nežvejoji ir nedirbi viešbutyje, nelabai yra ką veikti. Kiekvieną dieną važiuoju į Klaipėdą, bet gera turėti ribą: ten, kur gyveni - nedirbi, kur dirbi - negyveni. Vos sėdu į keltą - visi rūpesčiai ir bėdos lieka kitam krante.
Ar nuolat ko nors mokotės?
Vieni skundžiasi, kad gyvenimo universitetai labai skaudūs, kiti džiaugiasi ko išmokę. Gyvenimas neturi neakivaizdinių studijų. Vytauto Didžiojo universitete gavau informatikos bakalaurą, bet jeigu nori imtis kitos veiklos, nemanau, kad būtini dar trys universitetai. Žmogus sugeba daugelį dalykų, ir tiesiog tai daro.
Kas jums kelia liūdesį, gadina gyvenimą?
O, kokie nors surūgėliai, kurie patys nesidžiaugia gyvenimu ir kitiems neleidžia. Sukaupia aplink save daug piktų žmonių ir tada jiems gera visiems kartu bambėti.
Liūdžiu dėl artimų žmonių mirties, kai draugai išduoda... Visur kitur matau šviesiąsias puses. Man išminties šaltinis yra Karlsonas, kuris gyvena ant stogo: "Ramybės, tiktai ramybės, gyvenime visaip atsitinka!"
Sakoma, jog kas septyneri metai keičiasi žmogaus troškimai.
Jeigu tu ką nors planuoji, to labai sieki, ari, o paskui gauni, - atrodo, kad taip ir turėjo būti. Labiausiai džiugina ir įsimena tai, ko visiškai neplanavai, nesitikėjai - ant galvos nukrito.
Kai žmonės turi tik vieną darbą, atsiranda baimė, kas bus, jeigu mane atleis. Aš neturiu viršininkų, labai gera daryti keturis skirtingus dalykus. Žiemą iš gidavimo neišgyvensi, mokau dirbti kompiuteriu, turiu kosmetikos verslą ir šiek tiek darbo su nekilnojamuoju turtu. Daug dirbau iki 30 metų, kad turėčiau pagrindą po kojom, paskui supratau, kad gyvenime yra ir kitų gerų dalykų.
Vieną dieną atsibos lakstyti su turistais...
Man neatsibos. Gidai nesensta, sparnai nenusišeria. Jiems nėra amžiaus ribų, svarbu, kad nusišnekėt nepradėtum...
Ivona ŽIEMYTĖ
Rašyti komentarą