Genialūs sekliai literatūroje

Šerlokas Holmsas

Respublika.lt nuotr.

Pirmoji knyga apie nepakartojamąjį Šerloką Holmsą pasirodė 1887 m. Legenda tapusio seklio prototipu, kaip vėliau prisipažino pats A.Konanas Doilis, tapo Edinburgo universiteto profesorius Džozefas Belas (Joseph Bell), garsėjęs talentu pagal smulkiausias detales apibūdinti žmogaus charakterį ir praeitį. Ne paslaptis, kad pats A.Konanas Doilis, kuris tapo žinomas plačiai skaitytojų auditorijai daugiausia savo personažo dėka, Šerloką nelabai mėgo. „Manau, jei niekada nebūčiau ėmęsis Holmso, kuris užtemdė mano rimtesnę kūrybą, aš dabar literatūroje užimčiau reikšmingesnę vietą“, - rašė A.Konanas Doilis. Apsakymus apie seklį rašytojas laikė „lengvu skaitalu“ ir nors dėl jų jis tapo daugiausiai uždirbančiu to meto autoriumi, norėjo nužudyti savo herojų. Plano nepavyko įgyvendinti dėl nesibaigiančiu srautu plūstančių pasipiktinusių skaitytojų laiškų - jie reikalavo grąžinti mylimą personažą.

Džeinė Marpl

Respublika.lt nuotr.

Sumanioji Džeinė Marpl pirmą kartą pasirodė apsakyme „Trylika galvosūkių“ 1927 m. Ką tik sukurtam personažui, moteriai seklei, buvo 70 metų, ir dėl to vėliau rašytoja labai gailėjosi. „Kai mis Marpl gimė, jai buvo jau apie septyniasdešimt, o tai pasirodė nepatogu, nes ji turėjo dar ilgai gyventi su manimi“, - prisiminė A.Kristi. Džeinė Marpl - vieniša senyva moteriškė, gyvenanti Anglijos kaimelyje. Jos gyvensena iš esmės atitinka jos garbingą amžių, ir ji ima narplioti tik tuos nusikaltimus, kurie vyksta šalia jos. Aplenkti profesionalius detektyvus sumaniai senutei pavyksta dėl nekrintančios į akis išvaizdos, nes ji gali klausinėti, nekeldama įtarimų. Kitaip nei literatūriniai kolegos, tirdama nusikaltimus mis Marpl daugiau dėmesio skiria žmogaus prigimties nagrinėjimui. Anglė ledi mano, kad visus žmones galima sąlygiškai suskirstyti į keletą tipų. Tirdama žmogžudystes, ji dažnai randa nusikaltėlį, lygindama jo elgesį su kadaise sutiktų žmonių.

Ogiustas Diupenas

Respublika.lt nuotr.

Jaunas Ogiustas Diupenas nebuvo detektyvas, tačiau būtent jis sugebėjo rasti kaltąjį dėl žmogžudystės Morgo gatvėje. Be to, šis E.A.Po personažas pasirodo dar dviejuose jo apsakymuose: „Mari Rožė paslaptis“ ir „Pavogtas laiškas“. Įdomu, kad Ogiustas Diupenas buvo pirmasis literatūrinis herojus, tirdamas nusikaltimą demonstravęs pastabumo ir loginio mąstymo stebuklus. Maža to, apsakyme „Kraujo spalvos etiudas“ daktaras Votsonas prisipažįsta Šerlokui Holmsui, kad londoniečio seklio darbo stilius kažkuo primena E.A.Po herojaus stilių. „Jūsų paklausius, atrodo, kad tai labai paprasta, - nusišypsojau aš. - Jūs man primenate Edgaro Alano Po Diupeną. Aš maniau, kad tokie žmonės egzistuoja tik romanuose“, - rašė Artūras Konanas Doilis (Arthur Conan Doyle). Beje, pats Šerlokas Holmsas, būdamas ištikimas savo charakteriui, palyginimu nesidžiaugė. „Jis, aišku, turėjo kai kokių analitinių gebėjimų, bet jo niekaip nepavadinsi fenomenu, kokiu, regis, jį laikė Po“, - taip į daktaro Votsono pastabą reagavo seklys konsultantas. Tačiau, kad ir ką kalbėtų užsispyręs Holmsas, būtent E.A.Po įkvėpė kitus autorius kurti panašius personažus.

Niras Vulfas

Respublika.lt nuotr.

Visiškai unikalus personažas detektyvo žanro istorijoje yra amerikiečių rašytojo Rekso Stauto (Rex Stout) herojus Niras Vulfas. Iki Pirmojo pasaulinio karo R.Stauto romanų herojus buvo Austrijos vyriausybės šnipas. Gyventi į JAV pagal pradinį sumanymą jis atvyko 1930 m. Vėliau, romane „Per mano lavoną“, R.Stautui teko pakeisti seklio biografijos faktą ir parašyti, kad jis gimė Amerikoje. Skirtingai nuo pirmtakų, kurie atlikdavo tyrimą, remdamiesi savo stebėjimais, Niras Vulfas neišeina iš namų, o į nusikaltimo vietą siunčia savo padėjėją Arčį Gudviną. Šis pasižymi fenomenalia atmintimi ir gali beveik pažodžiui atpasakoti apklaustųjų liudytojų parodymus. O kol Arčis Gudvinas ieško įkalčių, Niras Vulfas prižiūri savo orchidėjas, kurias nepaprastai mėgsta. Kaip ir Erkiulis Puaro, kuris banko sąskaitoje visada laikydavo 444 svarus, 4 šilingus ir 4 pensus, pagrindinis R.Stauto herojus turi daugybę keistų įpročių: Niras Vulfas nepakenčia rūkančių žmonių, niekada nespaudžia rankos ir apskritai nemėgsta fizinio kontakto, klientus priiminėja tik savo kabinete, beveik nereiškia emocijų, nekenčia darbo ir moterų.

Erkiulis Puaro

Respublika.lt nuotr.

Žemo ūgio belgas kiaušinio formos galva, kurį visi amžinai laiko prancūzu, buvo vienas iš Agatos Kristi (Agatha Christie) kūrinių. Pirmąjį detektyvinį romaną apie šio herojaus nuotykius - „Paslaptinga afera Stailse“ - britų leidėjai atmetė penkis kartus. Erkiulis Puaro nepasižymi kuklumu ir dažnokai kartoja, kad jis - didis žmogus. Tikriausiai dėl to jis mėgsta kiekvieną savo tyrimą baigti nedideliu spektakliu. Beje, detektyvas niekada viešai neaptarinėja savo tyrimų. A.Kristi niekada nesakė, kas buvo jos personažo prototipas. Tačiau jos anūkas, gilindamasis į šeimos istoriją, senelės užrašuose rado prisiminimų apie žandarą, kuris gyveno toje pačioje gatvėje kaip rašytoja ir galėjo ją įkvėpti sukurti Puaro. „Kodėl mano detektyvas negali būti belgas?“ - pagalvojau aš. Tarp pabėgėlių gali sutikti ką tik nori. Kaip dėl buvusio policijos karininko? Atsargos. Nepernelyg jauno“, - rašė A.Kristi savo biografijoje. Įdomu tai, kad, kaip ir A.Konanui Doiliui, rašytojai greitai nusibodo jos sukurtas pamišęs dėl švaros belgas. Ji daug labiau simpatizavo kitam savo personažui - mis Marpl, kurią laikė „tikra ledi“.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“