Evoliucija ar degradacija?

G. Krabtris mano, jog intelektinio ir emocinio vystymosi piką mes pasiekėme prieš porą tūkstančių metų, bet nuo to laiko šie bruožai prastėja. Šią mokslininko hipotezę daugelis kritikuoja, tačiau esama ją patvirtinančių duomenų. Primityvūs pavyzdžiai lengvai iliustruoja šią evoliuciją-degradaciją. Senovės medžiotojai ir rinkėjai privalėjo turėti maksimaliai daug žinių apie juos supančią aplinką, antraip būtų žuvę. Kvailų vadų, nesugebančių priimti teisingų sprendimų, pirmykščiais laikais taip pat laukdavo liūdnas likimas. Taigi senovės visuomenę sudarė geriausiai intelektualiai bei fiziškai išsivystę nariai, gebėję sąveikauti tarpusavyje. Kitaip nei tais senais laikais, dabar lengvai išgyvena ir fiziškai silpni, ir žemo intelekto žmonės, ir sociopatai. Kai kurie iš jų netgi įgauna aukštą padėtį visuomenėje ir priima visuotinius sprendimus.

Pagal G. Krabtrį, mokslinis-techninis progresas taip paveikė evoliuciją, kad visuomenė tapo ne tik intelektualiai silpnesnė, bet ir emociškai mažiau jautri.

Mokslo bendruomenė tokius pareiškimus paskelbė absoliučiai nepagrįstais. G. Krabtrio oponentų teigimu, jokių "genialumo genų" nėra ir niekada nebuvo, vadinasi, nėra reikalo kalbėti apie žmonijos intelektualumo smukimą. Savo ruožtu G. Krabtris teigia, jog intelektas priklauso nuo tūkstančių genų ir bet kurio iš jų pažeidimas gali turėti pražūtingų padarinių mūsų rūšies protinei raidai.

Evoliucija šiandien renkasi kitus bruožus nei prieš tūkstančius metų. Pavyzdžiui, stiprų imunitetą. Šiandien žmogaus organizmas kur kas atsparesnis nei mūsų protėvių. Urbanizacija, kuri prieš kelis amžius įgavo didžiulį mastą, privedė prie spartaus infekcinių ligų plitimo. Mirtinų virusų epidemijos palieka gyvus tik tuos, kurių imunitetas stipriausias. Šie genai perduodami iš kartos į kartą.