Elektra iš debesų?

Kodėl atsiranda žaibas?

Oras - puikus elektros izoliatorius. Norint, kad elektros iškrova pramuštų kelių šimtų metrų storio jo sluoksnį, būtinas milžiniško stiprio elektrinis laukas - apie 150 kilovoltų/1 m. O audros debesis daugiau kaip 30 kilovoltų/1 m negeneruoja. Vis dėlto žaibai trankosi - intensyviai ir dažnai. Kai kurie nusitęsia kelis kilometrus. Paradoksą išsprendė, kaip teigia pats, britų fizikas Kristoferis Skotas (Christopher Scott) iš Ridingo universiteto. Elektros įkrova, dėl kurios atsiranda žaibas, kaupiasi debesyse mažytėms ledo dalelytėms (arba lietaus lašams) trinantis viena į kitą. K.Skotas mano, kad į šį procesą įsitraukia kosminiai spinduliai - didelės energijos dalelės, kurios patenka į atmosferą. Reaguodamos su oro molekulėmis, jos išstumia elektronus, taip jonizuodamos orą. Ir sukuria galingą elektrinį lauką, daug stipresnį negu audros debesis. Jo ir užtenka žaibams susidaryti. Dar vienas elektros įtampos šaltinis - Saulė. Vadinamasis saulės vėjas - taip pat didelės energijos elektringųjų dalelių srautas. Ir jos jonizuoja orą, sudarydamos sąlygas žaibams praeiti. K.Skoto skaičiavimais, kosminiai spinduliai sukuria tam tikrą elektrinį foną, dėl kurio ir susidaro žaibai. O saulės vėjas periodiškai prideda įtampos, stiprėdamas Saulės žybsnių, vadinamųjų vainikinių išsiveržimų, metu. Meteorologinių duomenų analizė rodo, kad britų fiziko hipotezė turi realų pagrindą. Po Saulės žybsnių žaibų pagausėja trečdaliu. Mokslininkas gąsdina: galingas Saulės žybsnis, nukreiptas tiesiai į mūsų planetą, gali sutapti su kosminių spindulių srautu, sustiprėti dėl spinduliuotės, sprogus kokiai nors supernovai, ir sukelti neįtikėtino galingumo žaibus.

Atradimą laiko paslaptyje

Vienas žaibas galėtų įžiebti 150 mln. lempučių. Bet kaip? Neseniai Amerikos kompanija "Alternative Energy Holdings" (AEH) paskelbė, kad rado sprendimą. Principinę schemą specialistai kol kas laiko paslaptyje. Bet, pasak vieno iš projekto vadovų, jau sukurtas ir išbandytas nedidelis prototipas. Ir parengtas projektas elektros jėgainės, kuri galės gaudyti žaibus, kaupti jų energiją ir aprūpinti ja vartotojus kone veltui - vos po pusę cento už kilovatvalandę. Specialistai kol kas nežino, tikėti naujųjų dzeusų pažadais ar ne. Žaibų utilizacijos idėjų būta nemažai. Vieni siūlė juos gaudyti į kondensatorius arba blokus su superlaidininkais, kiti - žaibais šildyti rezervuarus su natriu ar net volframu ir paskui naudojant sukauptą šilumą gauti garų. Tretieji ketino vandenį skaidyti į vandenilį ir deguonį. Bet tai yra labai sudėtingos ir brangiai kainuojančios schemos. Gal AEH išrado ką nors paprastesnio?

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“