Dingę ir iki šiol nesurasti lobiai

Gintaro kambarys

Gintaro kambarį sukūrė vokiečių ir danų menininkai, Prūsiją valdant karaliui Frydrichui I, kuris negailėjo lėšų savo sostinei puošti. Pagal jo sumanymą Berlynas prabanga ir puošnumu turėjo pranokti prancūzų Versalį. Todėl karalienė Sofija Šarlotė užsisakė karališkąjį kabinetą, visą puoštą gintaru, kuris tais laikais pagal kainą nenusileido sidabrui. Bet rezultatų užsakovai taip ir nepamatė: karalienė mirė 1709 m., o karalius 1713 m. Jų sūnus, praktiškasis Frydrichas Vilhelmas I atsisakė toliau remti brangiai kainuojantį projektą ir nebaigtus kabineto gintarinius pano padovanojo Rusijos valdovui Petrui I. 1717 m. dovana buvo pristatyta į Peterburgą su tikslia instrukcija, kaip ją sumontuoti. Pritaikyti dovaną pavyko tik Petro dukrai Jelizavetai. 1743 m. ji įsakė Gintaro kambarį įrengti Žiemos rūmuose. Bet Frydricho I lobiui likimas nelėmė būti vienoje vietoje. Jau po dešimties metų kambarys buvo perkeltas į Jekaterinos rūmus Carskoje Selo, kur, vadovaujant architektui F.Rastreliui, jis buvo papildytas naujomis detalėmis. Per Antrąjį pasaulinį karą brangiąsias kambario dekoracijas vokiečiai pagrobė ir nugabeno į Karaliaučiaus pilies gintaro muziejų. Tai buvo paskutinė vieta, kurioje buvo demonstruojamas Gintaro kambarys. Karaliaučių puolant sovietų armijai, Gintaro kambarys be pėdsakų dingo ir jo buvimo vieta iki šiol yra neatskleista. 1981 m. buvo nutarta Gintaro kambarį atkurti ir dabar Sankt Peterburgo meistrų darbu galima pasigėrėti Didžiuosiuose Carskoje Selo rūmuose.

Caro auksas

Prieš Pirmojo pasaulinio karo pradžią Rusijos imperija turėjo didžiausias pasaulyje aukso atsargas, kurios buvo vertinamos 1 mlrd. 695 mln. rublių (1311 tonų aukso, daugiau kaip 60 mlrd. dolerių 2000 metų kursu). Pirmojo pasaulinio karo metais Rusija didelę aukso dalį pervedė į Europos bankus, kaip laidą, kad sąjungininkams bus sumokėta už tiekiamus ginklus, paraką ir maistą. Po 1917 m. spalio aukso naujajai valdžiai niekas negrąžino. Ko gera, jis ir toliau yra saugomas privačiuose JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos bankuose. Po 1917 m. Vasario revoliucijos Laikinoji vyriausybė, siekdama išsaugoti likusias aukso atsargas, jį išgabeno į šalies gilumą - Žemutinį Naugardą ir Kazanę. Į valdžią atėjus bolševikams, Kazanės auksas pateko į baltagvardiečių rankas ir buvo persiųstas į Omską (650 mln. rublių arba 505 tonos), admirolas A.Kolčiakas dalį nacionalinio turto pervedė į užsienio bankus, ir jo tolesnis likimas yra nežinomas. 1918 m. atamanas Semionovas, vienas iš A.Kolčiako pavaldinių, Čitoje užgrobė dalį į JAV siunčiamo aukso, skirto apmokėti už ginklus (33 dėžes), ir persiuntė jį į Japonijos bankus. Įvairiais skaičiavimais, Rusijos aukso, atsidūrusio užsienio bankuose, bendra atsargų suma sudaro nuo 100 iki 300 mlrd. dolerių (254-761 mlrd. litų).

Leono Trabuko auksas

XX a. 4-ojo deš. pradžioje meksikietis milijonierius Leonas Trabukas (Leon Trabuco) surengė keletą paslaptingų ekspedicijų į Naujosios Meksikos dykumą. Tuo metu JAV buvo apėmusi 1929-1934 metų Didžioji depresija - dolerio vertė smarkiai nukrito, o aukso kaina nepaprastai išaugo. Todėl L.Trabukas ir jo partneriai nutarė pamėginti uždirbti, Meksikoje supirkdami dideles aukso atsargas ir persiųsdami jas į JAV, kad sėkmingai parduotų. Slėptuvę jie įsirengė Naujosios Meksikos dykumoje JAV pietvakariuose. Bet avantiūristai smarkiai apsiskaičiavo. Pagal 1934 m. Aukso rezervo įstatymą privatiems asmenims turėti didelių aukso atsargų nebuvo leidžiama. Sėkmė nuo jų tiesiog nusisuko: per vėlesnius penkerius metus mirė visi L.Trabuko partneriai, o pats Leonas visą likusį gyvenimą nesėkmingai bandė parduoti nelaimingąjį auksą. Jam mirus taip niekas ir nesužinojo, kur jis yra paslėptas.

„Lufthansa“ lėktuvas

Bendrovės „Lufthansa“ lėktuvo apiplėšimas yra viena didžiausių vagysčių JAV istorijoje. Tai įvyko Niujorko Dž.Kenedžio oro uoste 1978 m. gruodžio 11 d. Buvo pagrobta apie 5 mln. dolerių ir juvelyrinių dirbinių, kurių vertė 875 tūkst. dolerių.

Perskaičiavus pagrobtųjų vertybių kainą atsižvelgiant į infliaciją ir kainų augimą, šiandien ši suma sudarytų 20 mln. dolerių (apie 50 mln. litų). Brangenybės ir pinigai taip ir nebuvo rasti, o tai didele dalimi yra susiję su negarbinga pačių plėšikų gyvenimo baigtimi. Džimis Brukas, vadovavęs apiplėšimui, atsikratė kitų nusikaltimo dalyvių, kad jie kartais netaptų liudytojais prieš jį. Galiausiai jis pasisavino visą grobį, kurį iššvaistė pramogoms.

Tamplierių brangenybės

Tamplierių (Šventovės riterių) ordiną po pirmojo kryžiaus žygio Šventojoje Žemėje įsteigė grupelė riterių, vadovaujama Hugo de Peino. Ordino turtai beregint augo: tamplieriai buvo stambiausi Europos kreditoriai, jų pinigų prašydavo daugelis Europos monarchų, todėl augo ir ordino politinė įtaka. Kaip teigia istorikai, ordino vyriausiasis iždininkas buvo Prancūzijos vyriausiasis iždininkas. Tamplierius ir pražudė jų turtai: XIV a. pradžioje Prancūzijos karalius Pilypas Gražusis, godus svetimo gero, pasinaudojo savo įtaka popiežiui ir ordinui iškėlė bylą. Tamplieriai iškart atsidūrė už įstatymo ribų. Dalį sukauptųjų lobių išsigelbėję tamplieriai laivais išgabeno nežinoma kryptimi. Jei tikėsime legendomis, tamplierių auksas atsidūrė Naujojoje Škotijoje, šiuolaikinės Kanados teritorijoje. Spėjama, kad jo dalis buvo pervežta į Kanadai priklausančią Ouko salą, kur Šventyklos riterių palikuonys paslėpė jį slėptuvėje su daugybe spąstų. Bet visa tai yra tik spėliojimai. Ar paslėptieji turtai iki šiol egzistuoja, ar per praėjusius amžius juos jau spėta daug kartų pasidalyti - nežino niekas.

Šulco lobis

Olandas Šulcas buvo vienas iš garsiausių Amerikos gangsterių. Sausojo įstatymo laikais JAV jis susikrovė didžiulį turtą įvairiuose JAV miestuose pardavinėdamas draudžiamus alkoholinius gėrimus. Patekęs į teisėsaugininkų akiratį, Olandas Šulcas paslėpė savo turtą kalnuose netoli Niujorko, bet visas žinias apie jo buvimo vietą nusinešė į kapus. Per kelis dešimtmečius po Šulco mirties (jis mirė 1975 m.) ši teritorija buvo ne kartą apsemta ir vanduo turėjo išplauti lobį. Bet iki šiol nėra jokių žinių apie atsitiktinai rastą turtą.