Didžiausias pasaulio besotis yra kelmutis

Didžiausia pasaulio būtybė gyvena po žeme.

Kadaise ją mindžiojo nieko nenutuokiantys indėnai, o šiandien virš jos vaikštinėja keliautojai.

Tačiau dabar grybą pabaisą, gyvenantį Oregono valstijoje esančiuose Mėlynuosiuose kalnuose, aptiko mokslininkai; keistasis milžinas tapo grėsmingo miško nykimo priežastis.

Į gylį jis išsikerojo vieną metrą ir paplito 9 kvadratinių kilometrų plote.

Pagal išplitimo plotą galima spręsti apie jo amžių: tamsusis kelmutis (armilaria ostoyae) miško dirvožemyje keroja jau mažiausiai 2400 metų.

Jo mėsingos gelsvos kepurėlės į žemės paviršių išlenda tik prie medžių kamienų ir kelmų.

Didžioji spygliuočių medienos rijiko galingo kūno dalis slepiasi po žeme.

„Po žeme gyvenantis grybas labai lėtai plinta nuo medžio prie medžio“, - pasakoja Ketrina Parks, miškininkystės specialistė iš JAV miškų ūkio Ramiojo vandenyno regiono tarnybos.

„Aštuonkojis“ keliauja palei šaknis arba skverbiasi žeme, išleisdamas tamsias milimetro storio gijas.

Jos gali būti ilgesnės nei trys metrai, jų rezginiai užima didžiulį plotą.

Vos jos įsiskverbia į naują medį, prasideda žūtbūtinė kova: kelmutis godžiai siurbia vandenį, cukrų ir kitas maistingąsias medžiagas.

Jo mėgstamiausias maistas yra eglės ir pocūgės, išaugančios iki šimto metrų.

Medžiai stengiasi apsiginti nuo parazito, tačiau jei tai nepavyksta, grybas toliau šliaužia kamienu aukštyn.

Žievės vidinę pusę padengia balkšvos apnašos - medis žūva.

K.Parks nežino, kiek eglių ir pocūgių per nesibaigiantį grobikišką žygį sunaikino ši būtybė.

Tačiau besočiui vargu ar teko kęsti badą; mokslininkų skaičiavimu, grybas sveria apie 600 tonų - daugiau nei keturi mėlynieji banginiai.

Ligšiolinis rekordininkas, kaimyninėje Vašingtono valstijoje augantis kelmutis, yra maždaug 30 proc. mažesnis.

Mikologai nepaprastą grybo dydį aiškina sausu klimatu Oregono valstijos rytuose.

Kadangi ten retai lyja, jo vaisiakūniai, kuriuos sudaro kotelis ir kepurėlė, retai išlenda iš po žemės.

Tačiau be vaisiakūnių kelmutis negali daugintis lytiniu būdu, todėl senasis grybas nesulaikomai plečiasi.

Palyginti drėgnoje Vokietijoje kelmučiai dažnai augina vaisiakūnius.

Šie grybai grybautojų nejaudina: kelmučiai tikrai nėra delikatesas. Ir amerikiečiai mokslininkai savo radinį valgytų tik „su daug sviesto ir česnako“.

Kartųjį milžiną jie aptiko sergančio miško regionuose surinkę 112 grybo apniktų šaknų mėginių.

Paaiškėjo, jog 61 mėginys buvo to paties grybo.

Tik pažymėję duomenis žemėlapyje, mokslininkai suprato, su kuo turį reikalą - su didžiausiu pasaulyje ėdrūnu.

Miškininkystės specialistai mano, kad tikslingai tvarkant miškų ūkį, jam būtų galima pritaikyti bado dietą: reikėtų sodinti daugiau atsparesnių medžių kaip amerikietiškasis maumedis ir pušis.

Tačiau tamsusis kelmutis turi ir teigiamų savybių, pabrėžia K.Parks: „Jei grybas žudo medžius, jis sukuria gyvybinę erdvę kitoms rūšims.“

Nudžiūvusiuose kamienuose įsikuria geniai, proskynose auga nauji krūmokšniai.

Be to, nebylusis milžinas užpuola ne tik sveikus augalus, bet noriai maitinasi ir supuvusia mediena, todėl pagyvėjus medžiagų apykaitai miškas neuždūsta savo puvėsiuose.