Chrenovina pagal Aleksandrą Slatvickį

"Turiu seną sibirietišką chrenovinos receptą, o kitą, kai dar būdamas studentu kepdavau bulves, pavadinau "Mirtis fašizmui!". Reikėjo kažkaip pavadinti, o jeigu būčiau pavadinęs "Mirtis komunizmui", mane būtų pasodinę.

Būtų labai šaunu šiaudeliais supjaustytas bulves kepti ketaus keptuvėje, nors forma didelės reikšmės neturi.

Antras labai svarbus komponentas - ne rafinuotas, o tikras, kvapnus saulėgrąžų aliejus. Truputį pakaitini, pasūdytas bulves ranka sumaišai ir kepi, kol apskrus. Nepatartina uždengti. Kol kepa, pabarstai juodaisiais pipirais, susmulkintais lauro lapais.

Prieš tai smulkiai supjaustytus baltus svogūnus pakepini, ir kai bulvės beveik iškepusios, jais apiberi lengvu sluoksniu, užgesinti ugnį ir uždengi dangteliu.

Keletą minučių palauki, kol svogūnai sušils. O tada jau tinka valgyti prie stipriųjų gėrimų. Galima pridėti krapų ir kmynų, bet tada valgis jau bus "Mirtis totalitarizmui", - juokavo pokalbininkas.

- Chrenovina gaminama daug paprasčiau, tačiau reikia tai daryti iš širdies, išradingai. Jai tereikia keturių ingridientų: mėsingų pomidorų, krienų, česnakų ir druskos.

Visa tai susmulkini. Krienus pageidautina išrauti patiems. Kai jau turi krienų tyrę, lygiai taip pat sutrini pomidorus su odelėmis ir česnakų saujelę. Nes be jų chrenovina bus chrenovaja.

Viską sumaišai, įberi druskos ir dedi į stiklainius (reikia, kad trupučiuką parūgtų - tada sušvelnėja skonis). Gali rūgti dvi valandas, gali tris mėnesius, įdomu, kad rūgimo procesas pats sustoja. Ir nereikia nei virinti, nei sterilizuoti, laikyti rūsyje arba šaldytuve, tik iš pradžių turi gauti keletą laipsnių šilumos. Ir išeina labai skanus dalykas, kurį valgyti gali su bet kuo: su mėsa, su bulvėm, tepti ant duonos. Tinka prie visų stiprių gėrimų, prie sauso vyno - gal nelabai, bet jei kas pageidautų ragauti su šampanu, nesupykčiau. Tai skonio reikalas. Aš tą valgį patiekiu ir per puotą.

Lietuvoje panašų patiekalą kažkodėl vadina adžika, nors ten adžikos nėra nė kvapo. Daugiausia reikia dėti pomidorų (4-5 kg), paskui - krienų, apie 100 gramų česnakų, o druskos pagal skonį. Visko dedu iš akies, apytiksliai, niekada nieko nesveriu, nes kai kartą gyvenime pabandžiau daryti pagal receptą, buvo labai neskanu.

Jeigu ragauji šviežią masę, ji būna visai kito skonio negu prarūgusi, tad gali ko nors įdėti per daug. O juk viskas labai aštru, permuša druskos skonį, ir jeigu atrodys, kad jos trūksta, ragausi, ragausi, kol bus per sūru. Čia būtina patirtis. Tu gi žinai, kaip gamina tikri kulinarai: turi receptą galvoje, bet niekada neragauja - tai jau yra menas.

Prieš penketą metų atvažiavo mano bendramokslis, mes bastėmės po Klaipėdą iki pirmos nakties, o kai pasiekėme namus, jau reikėjo ir stalą dengti. Aš ištraukiau tą indelį su savo patiekalu, ir jis garsiai įkvėpė: "O, juk tai chrenovina..."