Blondinės iš tiesų labai nepaprastos

Mūsų neramiais laikais ne kiekvienas vairuotojas priims į mašiną vienišą pakeleivį, „balsuojantį“ pakelėje. Beje, blondinių ir blondinų šansai susistabdyti pakeleivingą mašiną yra pusantro karto didesni negu tamsiaplaukių žmonių.

O ir pirštines, kurias blondinės neva netyčia numeta ant šaligatvio, kaip rodo prancūzų psichologų ekpserimentai, praeiviai joms paslaugiai pakelia pastebimai dažniau. Vis dėlto yra kažkas ypatingo šviesiuose plaukuose. Neveltui jų savininkes gaubia atkakliai gyvuojančių mitų aureolė.

Natūralių blondinių pasitaiko retai

Plaukų ir odos spalvą lemia pigmentai, kurių gausėja pirmaisiais gyvenimo metais. Todėl iki 10 gyvenimo metų daugelio baltapūkių vaikų plaukai patamsėja. Manoma, kad iš suaugusiųjų pasaulio gyventojų tikrų blondinų ir blondinių yra tik apie 1,8 proc.

Bet tai vertinant globaliu mastu - įskaičiuojant Kinijos, Indijos ir visos Pietryčių Azijos bei Afrikos ir Pietų Amerikos gyventojus, beveik be išimčių tamsiaplaukius. Šiaurės Europoje, Skandinavijoje, Baltijos šalyse ir Rusijos šiaurinėje dalyje šviesiaplaukiai sudaro daugiau kaip pusę gyventojų, o Norvegijoje - per tris ketvirtąsias.

Be to, jų plaukai nėra vienodos spalvos: natūralių šviesiaplaukių plaukų spalva gali būti įvairiausių atspalvių, nuo peleninio iki šiaudų.

Pagal Fišerio-Zalerio skalę, visos plaukų spalvos skirstomos į tipus nuo A (šviesiausi) iki Y (tamsiausi). Prie šviesiaplaukių priskiriama visa viršutinė skalės dalis iki raidės O. Konkreti padėtis šioje sekoje priklauso nuo pigmentų, gaminamų apsaugai nuo saulės UV spindulių, kiekio ir pasiskirstymo.

Nebegyvų, bet sukaupusių daugybę pigmentų ląstelių yra pripildytas storiausias žievinis plauko sluoksnis, jie ir suteikia jam spalvą. Eumelaninas sukuria rudus ir juodus atspalvius, feomelaninas - raudonus ir rudus. Visiškas pigmentų nebuvimas pasireiškia albinizmu, o jų nedidelis kiekis - šviesia veido odos, plaukų ir akių rainelės spalva. Juk sakoma, kad...

...tikrą blondinę pažinsi iš mėlynų akių

Tai teisinga tik iš dalies. Plaukų spalvą lemia daugiau kaip 120 genų įtaka, ir yra žinoma kelios visiškai skirtingos mutacijos, dėl kurių gali atsirasti blondinių ir blondinų. Pas europiečius rastieji variantai yra susiję su genu MC1R: jis ląsteles paverčia beveik nejautriomis signalams, kurie turi paleisti eumelanino sintezę.

Tai pasireiškia šviesiais plaukų, akių ir rainelės atspalviais. O geno KITLG mutacija pasireiškia tik plaukų folikulų ląstelėse ir akių spalvos niekaip neveikia. O dėl rečiausios geno TYRP1 mutacijos kai kurie Melanezijos gyventojai yra baltapūkiai it vikingai, bet išlieka tamsiaodžiai ir rudaakiai.

Beje, tie saliečiai - išimtis. Dauguma pasaulio blondinų ir blondinių paveldi mutaciją MC1R, atsiradusią Šiaurės Europoje prieš maždaug 11 tūkst. metų.

Manoma, kad mažai pigmentų turinti oda gauna daugiau šiaurėje deficitinių UV spindulių ir tada epidermio ląstelės sintetina gyvybiškai būtiną vitaminą D. Naudingas požymis įsitvirtino ir vėliau galėjo paplisti gana plačiai dėl lytinės atrankos: žmonėms yra būdinga rodyti seksualinį susidomėjimą tais, kurie pasižymi neįprastais (bet nekenksmingais) ir retais nukrypimais. Juolab pagal paplitusią nuomonę...

...netrukus blondinių išvis neliks

Nuo mokyklos laikų prisimename, kad šviesūs plaukai - recesinis požymis: jeigu bent vienas iš tėvų brunetas, vaikas greičiausiai irgi užaugs tamsiaplaukis. Matyt, šios žinios maitina mitą, kad ateityje blondinės visai išnyks. Užuominų apie tai galima rasti jau XIX a. viduryje, o interneto epochoje jų padaugėjo.

Paneigti šiuos tragiškus gandus prisiėjo net Pasaulio sveikatos organizacijai: būtent jos ekspertams buvo priskirtas pareiškimas apie būsimą blondinių išmirimą. Laimė, genai taip lengvai nedingsta.

Genetikoje šis principas yra žinomas kaip Hardžio-Veinbergo dėsnis: kol populiaicjos neveikia išoriniai veiksniai, dominuojančio ir recesinio geno variantų paplitimas lieka pastovus.

Tam tikras geno variantas gali dingti, jeigu jis yra žalingas ir jo turėtojai šalinami natūraliosios atrankos būdu, arba jeigu populiacija yra nedidelė ir dažnai artimai kryžminasi. Tačiau šiandien žmonija yra pakankamai gausi, o mutacijos, dėl kurių atsiranda šviesiaplaukiai, regis, yra visiškai nepavojingos.

Esama tik pavienių liudijimų, kad tokie žmonės patiria didesnę tinklainės senatvinės distrofijos riziką, bet ne daugiau. Todėl artimiausioje ateityje blondinės niekur nedings, toliau gims ir sulauks ypatingo aplinkinių dėmesio. Juk visi žino, kad...

...džentelmenai renkasi blondines

Eksperimentas su pirštine, kurį minėjome pradžioje - ne vienintelis šio teiginio teisingumo įrodymas.

Įrodyta, kad blondinės yra dažniau užkalbinamos naktiniame klube, o jų pajamos vidutiniškai yra didesnės negu moterų su kitos spalvos plaukais. Galbūt šviesiaplaukiams akmens amžiaus europiečiams šviesiaplaukiai palikuonys buvo geras jų tėvystės įrodymas.

Pagal kitą hipotezę ant šviesios odos buvo lengviau pastebėti ligų ir parazitų buvimo požymius ir taip įvertinti potencialaus partnerio sveikatą. Galbūt vyrai jaučia, kad moteriškų lytinių hormonų (estrogenų) blondinės turi daugiau negu brunetės.

Tai gali pasireikšti smulkesniais veido bruožais ir moteriška figūra, žaismingesniu charakteriu, ir apskritai jaudinamu išvaizdos ir elgsenos „infantilumu“. Nuo to išties galima pamesti galvą.

Išties, vien dėl šviesiaplaukės moters buvimo šalia aplinkiniai vyrai gali gerokai sukvailėti.

Po blondinių nuotraukų demosntravimo vyrai, dalyvavę atliekant kognityvinių gebėjimų testus, rodė ne tokius gerus rezultatus kaip peržiūrėję brunečių nuotraukas. Galbūt jie patys nesąmoningai atspindi mitą apie baltaplaukių gražuolių kvailumą: tikėdamosi, kad sudėtingų dalykų jos nesupras, smegenys nevalingai renkasi paprastesnes poveikio schemas, tarsi bendraujant su vaiku.

Su infantilizmu yra susiję ir kiti stereotipai apie blondinių charakterį, neva aikštingą ir skandalingą. Tačiau jokių realių priežasčių, jas laikyti kvailesnėmis ar vaidingesnėmis už kitas, nėra. O geriausias įrodymas - sėkmė, kurios sulaukia blondinės, pačios eksploatuodamos šiuos stereotipus.

Jų Šviesybės

Natūralių blondinių pasaulyje yra ne daugiau kaip pora procentų. Tačiau iki trečdalio išsivysčiusių šalių gyventojų dažo plaukus šviesiai. Daugelis iš garsiausių pasaulio blondinių iš tiesų yra rusvų ar net rudų plaukų.