Barbariškos bausmės už gintaro rinkimą

Nuo 1264 m. ordino vienuoliai su Sambijos vyskupu suderėjo, kad trečdalis viso surasto gintaro atiteks jiems.

Nuo tol pajūryje gintaro rinkimą reguliavo specialūs valdininkai - Bernsteinherren. Vietos žvejai surinktą jūros lobį privalėjo parduoti jiems.

Baudė mirtimi

1394 m. Ordinas išleido įsaką bausti žvejus piniginėmis baudomis net už menkiausio gintaro kiekio nuslėpimą.

Jiems visiškai buvo uždraustas gintaro apdirbimo amatas. Vietos žaliava apdoroti būdavo išvežama į Liubeką ir Briugę.

ISPANIŠKAS APSIAUSTAS. Nuo XVI a. pajūris tapo uždrausta zona. Pakrantėse buvo pristatyta kartuvių - užkluptiems gintaro vagims. Baudimas plakimu, tremtimi ir mirtimi atšauktas tik 1762 m., tačiau net ir po to įtariamieji gintaro rinkimu būdavo kankinami "ispanišku apsiaustu". "Wikipedia" nuotr.

XV a. pradžioje buvo išleisti dar griežtesni įstatymai. Istoriniai dokumentai ir įsakymų originalai neleidžia abejoti jų tikrumu.

Visiems pajūryje gintarą rankiojantiems asmenims, išskyrus žvejus, grėsė pakorimas ant artimiausios tvoros.

Gana daug žmonių, užsukę pajūrin ir apie tokį įstatymą nežinoję, tokiu būdu baigė gyvenimą.

Už gintaro prekybą Ordinas taip pat bausdavo mirtimi. Prisipažinimą išgaudavo žiauriais kankinimais. (Kankinimo instrumentus iki II pasaulinio karo eksponavo Karaliaučiaus muziejus "Prūsija".)

Pajūris - uždrausta zona

1466 m., kaioOrdinas po antrosios Torūnės taikos neteko vakarinės Prūsų dalies (ją ėmė valdyti Lenkijos karalystė), atsirado rimtas konkurentas - Dancigas ir Elbingas, įkūrę nemažų gintaro apdirbimo įmonių.

Prūsijos hercogo (1525 m. ordino valstybė tapo Prūsijos hercogyste) įsakymu Semboje,

Germavos (vok. Germau) kaime, buvo įkurdintas specialus pareigūnas su jam pavaldžiais "kamerknechtais" - tarnais bei raiteliais, kurie pajūrio gyventojų surinktą gintarą paimdavo mainais į druską.

Geriausias baltasis gintaras likdavo Prūsijos hercogui, o kitą pagal galiojantį susitarimą tekdavo atiduoti Dancigo pirklių sąjungai.

1581 m. pajūris tapo uždrausta zona. Vaikščioti čia be leidimo nebuvo leidžiama. Pakrantėse buvo pristatyta kartuvių - užkluptiems gintaro vagims.

GIRMAVA (buvusi prūsų Girmo, dab. Ruskoje). XVI a. čia buvo įkurdintas pareigūnas su jam pavaldžiais "kamerknechtais" - tarnais bei raiteliais, kurie pajūrio gyventojų surinktą gintarą paimdavo mainais į druską. Čia iš Laukstyčių pilies buvo perkeltos gintaro saugyklos, veikė Gintaro rūmai, gyveno gintaro meistras. Prussia39.ru nuotr.

Vėliau didysis kurfiurstas atsisakė sutarties su Dancigu ir padidino pakrančių sargų skaičių. Gintaro apdirbimas buvo leidžiamas tik dviem Karaliaučiaus meistrams.

Visi pajūrio ūkininkai ir žvejai, vyresni nei 18 metų, privalėjo iškilmingai prisiekti, kad suradę gintaro jo nepasiliks sau.

Bausmės buvo tokios: už pasisavintą gintarą iki 4 svarų - išplakti rykštėmis ir ištremti iš krašto, jei paslėpė daugiau nei 4 svarus - pakarti.

Bausmėms vykdyti Žuvininkuose (vok. Fischhausen), Piliavos apskrities kaime, buvo įsteigtas greitasis Gintaro teismas.

Vien už pasivaikščiojimą pajūriu romantikai turėdavo susimokėti 18 guldenų baudą.

Baudimas plakimu, tremtimi ir korimu buvo atšauktas tik 1762 m.

Nuo tol gintaro vagys būdavo baudžiami kalėjimu arba sunkiaisiais darbais. Tačiau net ir tada įtariamieji būdavo kankinami "ispanišku apsiaustu".

Draudimai - iki XIX a.

Kaip būdavo saugomas Baltijos gintaras, duomenų išlikę 1802 m. išleistame įstatymų rinkinyje "Rytų Prūsijos provincijos teisė" ("Ostpreussisches Prowinzialrecht").

Iš čia žinoma, kad gintaro perdirbėjai negalėjo ne tik gyventi Piliavoje, Žuvininkuose (Fišhauzene) ar Klaipėdoje - jiems nebuvo leidžiama čia net laikinai apsistoti.

Pajūrio žvejams, ūkininkams, jų vaikams bei samdiniams buvo draudžiama iš savo kaimų išvykti (vandens ar sausumos keliais) be pajūrio sargo leidimo, o išvykus su leidimu nebuvo galima lankytis pas Karaliaučiaus gintaro dirbtuvių savininkus ir meistrus (kad negalėtų patys parduoti žaliavos).

Jeigu žvejys būdavo aptiktas pajūryje be žvejybos įrankių dienos metu, jį uždarydavo kalėjiman 1-3 dienoms "vandeniui ir duonai", o jeigu nakties metu - mėnesiui.

KASYKLOS šalia Palvininkų. Nuo 1827 m. Palvininkų apylinkėse gintaras buvo kasamas pramoniniu būdu (apie 1879 m. nuotr.). Bildarchiv-ostpreussen.de nuotr.

Visų pajūrio parapijų kunigai buvo įpareigoti pavasarį bei rudenį per pamaldas priminti pajūrio sargams duotą priesaiką.

Barbariškos bausmės buvo panaikintos tik XIX a., kai Prūsijos valdžia gintaro gavybos verslą išnuomojo privačioms įmonėms.

CITATOS

Apie aisčius (Aestii) romėnų istorikas Tacitas:

"Dešiniajame savo krante Svebų (Baltijos) jūra skalauja aisčių gentis, kurių papročiai bei apdaras kaip ir svebų, o kalba artimesnė britaniškajai.

Jie garbina dievų motiną.

Kaip savo tikėjimo ženklą nešioja šernų statulėles, kurios atstoja ginklus ir gina nuo visko, deivės garbintoją apsaugo net ir priešų maišaty. Kardus vartoja retai, dažniau vėzdus.

Javus bei kitus reikalingus augalus augina uoliau, negu tingūs germanai. Jie apieško ir jūrą; seklumose ir pačiose jos pakrantėse vieninteliai iš visų rankioja gintarą, jų pačių vadinamą "glesum".

Gintaro savybių ir kaip jis atsiradęs, jie kaip barbarai netyrinėjo ir nieko apie jį nežino.

Juk gintaras ilgai išgulėjo tarp kitų jūros išmetamų daiktų, kol mūsų prabanga suteikė jam vardą.

Patys gintaro nevartoja: renka gabalus, parduoda neapdirbtą ir ima atlyginimą stebėdamiesi.

Tačiau nesunku suprasti, kad tai medžių sakai, kadangi jame neretai persišviečia įklimpę į skystį kažkokie vabalai ar vabzdžiai, kurie, skysčiui greitai stingstant, taip ir liko jame.

Manyčiau, kad tankių girių bei miškų, kur teka smilkalai ir balzamas, esama ne tik nuošaliose Rytų vietovėse, bet ir Vakarų salose bei žemėse ir kad karštos saulės spindulių išspausti skysti medžių sakai teka į artimiausią jūrą, o smarkios audros išmeta juos į priešingą krantą..."

Publijus Kornelijus Tacitas, romėnų istorikas, gyvenęs apie 55-120 m. e. a. ir pirmasis paminėjęs prūsus aisčių (Aestii) vardu "Germanijos", rašytos I m. e. a. gale, XLV skyriuje.

Aisčiams (Hestis) karalius Teodorikas:

"Ten ir atgal jūsų pasiuntiniams bekeliaujant, sužinojome jus turėjus didelį troškimą su mumis susipažinti, kad, gyvendami okeano pakraščiuose, būtumėte su mūsų galvojimu sujungti...

Jus nuoširdžiai sveikindami, pranešame, kad su dėkingumu (mūsų) buvo gautas gintaras, jūsų pasiųstas per šių muitų rinkėjus.

Tą gintarą, kaip labai lengvą medžiagą, jums išmeta nuslūgdama okeano banga, kaip ir jūsų pranešime sakoma...

Tai mes nutarėme jums pranešti dėl to, kad nemanytumėte, jog mums visai nežinoma tai, kas, jūsų įsitikinimu, yra jūsų paslaptis.

Todėl mus dažniau aplankykite tais keliais, kuriuos jūsų meilė atidarė, nes visada verta ieškoti santarvės su turtingais karaliais, kurie mažomis dovanomis numaldomi ir visada už tai suteikia didesnį atlyginimą.

Taip pat kai kuriuos žodinius nurodymus davėme jūsų pasiuntiniams, per kuriuos mes skelbiame nustatę, kas turėtų būti malonu."

VI a. gyvenęs romėnų senatorius istorikas Kasiodoras pateikia karaliaus Teodoriko aisčiams rašyto padėkos laiško tekstą, kur jiems dėkojama už pasiųstą į Vakarus gintarą.

AR ŽINOTE, KAD...

Dabartinėje Kaliningrado srityje (buv. Rytų Prūsijos Sambijos pusiasalis) yra didžiausi pasaulyje gintaro telkiniai.

Giliuosiuose sluoksniuose - vadinamojoje mėlynojoje žemėje - iškasama daugiau kaip 90 proc. viso pasaulyje randamo gintaro.

Storiausi mėlynosios žemės sluoksniai yra Palvininkų (dab. Jantarnyj) gintaro kasyklų rajone.