Bandyti visada verta

Kaip ir praėjusių metų rugpjūtis, šis toks pat dosnus vandens iš viršaus ir, žinoma, laiko upes gana aukštame lygyje. Su visais privalomais priedais - srove ir drumzlinu vandeniu. Nelabai gerai. Nepatogu. Yra alternatyva - grybai, bet jie sukirmiję. Be to, po mišką nepatogu valkiotis su meškere. Būtų galima atsisukti veidu į jūrą. Poilsiautojų daug mažiau, vietos užmesti meškerei lyg ir atsirado, bet... tiesiai į veidą pučia vėjas. Būtų dar pusė bėdos, bet vėjas gena bangas, bangos gena žvejį... nuo jūros. Yra Kuršių marios, kurios būtų pavėjui, jei į vėją atsistoji nugara. Tam reikia persikelti keltu. Ir viskas bus gerai. Niekas negarantuos, kad ką nors sugausit, bet po mišką su meškere valkiotis nereikės.

Laikas prisiminti jūrą kaip žvejybos objektą. Kol kas, matyt, tik teoriškai. Šiomis dienomis žvejoti jūroje trukdo stiprus vėjas ne iš ten, iš kur reikia. Ir be to, lyg ir per anksti tikėtis geresnių laimikių, vanduo dar per šiltas. Bet jūroje kimba ne tik plekšnės.

Pažįstu porą spiningautojų, kurie jau rugsėjo pradžioje brenda į jūrą ieškodami lašišų. Plaukiančiųjų kateriais to paties yra dar daugiau. Galų gale civilizuojamės ir nustojame menkę laikyti vieninteliu įmanomu laimikiu jūroje. O gal tai vyksta dėl to, kad normalią menkę mūsų pakrantėje pasidarė sugauti sunkiau nei normalią lašišą? Kita vertus, ir plekšnė gali tapti gana rimtu laimikiu, ir net neplaukiant toli.

Didžiųjų plekšnių pakrantėje dar nėra, bet jos gana netoli. Užtenka pusės kilometro ar kilometro nuo kranto, ir dugnine meškere galima sugauti labai nesmulkių plekšnių. Tik reikia jų rasti.

Ir nuo kranto jūroje jau yra kas veikti. Tik reikia atsikratyti štampų. Paprastų, žmogiškų štampų, kad jūroje nuo kranto galima gaudyti tik plekšnes. Kas tai pasakė? Taip, plekšnės jūroje yra pagrindinis, masinis laimikis, bet taip yra ir dėl to, kad į jūrą lendame būtent plekšnių.

Ar dažnas pabando gaudyti kitaip, kitokiais masalais, tikėdamasis kitokios žuvies? Prieš 10 metų niekas negaudė vėjažuvių dugnine nuo kranto. Visi brido į jūrą ir mėtė blizges. Plūdinėmis vėjažuves "smaugė" nuo Palangos tilto. Tol, kol kažkam šovė į galvą mintis plekšninę sistemą pakeisti ilgu pavadėliu su plūduriuku, keliančiu masalą aukštyn. Pavadėlio ilgis buvo surastas bandymų keliu, įvertinant gylį žvejybos vietoje. Iš karto atsirado visai įdomus vėjažuvių gaudymo būdas. Vizualiai vėjažuvė kur kas energingiau ir agresyviau atakuoja meškerės galūnę nei plekšnė. Kovoja irgi kur kas stipriau.

Ko daugiau reikia normalios psichikos žvejui, kuris žvejoja ne dėl mėsos, o tam, kad susigautų teisingų emocijų? Būtent. Kitokios, dar "nečiupinėtos" žvejybos, kitokių laimikių, kurių lyg ir nesitikėjo, ir gerai praleisto laiko.

Daugelis esame labai inertiški. Išgirstame, kad būtent ten kimba būtent tos žuvys - ir masiškai plūstame žvejoti būtent tų žuvų. Kad ten galima gaudyti kitaip ir kitokias, gal sporto atžvilgiu kur kas smagesnes žuvis, pagalvoja nedaugelis. Ko gero, vienas kitas. Dažniausiai tai būna patyrę, daug ko matę žvejai, kurie situaciją vertina ne iš gandų, o iš patirties. Iš esmės jie ir stumia tą mūsų žvejybos kultūrą ir pažinimą į priekį.

Užsiminiau apie vėjažuves. O kas prieš 15 metų galėjo pagalvoti, kad toje pačioje lietuviškoje Baltijos pakrantėje galima susikauti su lašiša? Gal kas nors ir pagalvojo. Gal net ir pabandė. Bet nepakankamai atkakliai. O Audrius Jakštas išarė visą pakrantę nuo pat sienos su Kaliningrado sritimi, paaukojo tam begalę laiko tuščiai braidydamas ir vis kitaip ir kitur bandydamas mėtyti blizgę. Ir sugavo. Tiek ir tereikėjo. Dabar kovo mėnesį Baltijos pakrantė pilna aštrių pojūčių mėgėjų, braidančių po ledinį vandenį ir atkakliai skalbiančių blizges.

Jūra dar toli gražu nėra pakankamai ištyrinėta. Turiu galvoje pakrantes. Žinoma, būna, kai kas nors atsitiktinai jūros pakrantėje sugauna karšį, ešerį, sterką. Paprastai nesukant galvos tai priskiriama atsitiktiniams laimikiams ir nesusimąstoma, kad tas karšis ar sterkas čia tikrai ne vienintelis. Kodėl jis užkibo, kas buvo kitaip - meškerė, masalas?

Žinau, kad ties Giruliais, visai netoli kranto, yra duobė, kur žinantys žvejai gaudo ne tik plekšnes. Tam tikru laiku ten kimba karšiai, pasitaiko ungurių. Žinoma... duobė Baltijos priekrantės konkrečioje vietoje yra labai nestabilus reiškinys. Po kiekvienos audros dugno reljefas gali pasikeisti. Bet yra stabilių pagilėjimų, kurie susiformavę ilgam ir ten tam tikru laiku būna visokios žuvies. Rasti tokią vietą - vertybė. Ieškoti daugeliui "atšoka" noras pažvelgus į kairę ir į dešinę. Nors ir nedaug turime tos priekrantės, bet beveik 100 kilometrų ieškojimams yra daugoka. Todėl einame ten, kur teoriškai kimba ta banali plekšnė, negaišdami laiko, kurio vėlyvo rudens dieną yra nedaug, ir gaudome tai, kas kimba: plekšnes.

O rudenį pakrantėje renkasi lašišos. Ilgam neršto maratonui į upes. Būna, kad jos priartėja visai prie pat kranto. Kada ir kur - niekas nežino. Per mažai pažįstame šių žuvų įpročius, kad galėtume tikslingai gaudyti tada ir ten, kur yra didžiausia tikimybė jų sugauti.

Esu priekrantėje rudenį sugavęs ne vieną lašišą gaudydamas plekšnes. Nedėdamas jokių pastangų, neeksperimentuodamas ir nesitaikydamas būtent į lašišą. Atsitiktinės žuvys, užkibusios žvejojant apskritai. Kur kas smagiau traukiamos, dažniausiai gana nedidelės - apie kilogramą ar šiek tiek daugiau. Visos jos grįžo atgal į jūrą. Bet jausmas nepalyginamas. Ne kokia nors pridvėsusi plekšnė, kuri pradeda priešintis tik tada, kai iki kranto lieka keliolika metrų, bet stipri, aršiai kovojanti žuvis, pakraunanti geromis emocijomis visai dienai.

Todėl linkėčiau žvejams daugiau eksperimentuoti žvejyboje. Daugiau stebėti ir daugiau bandyti tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti visiškai nelogiška. Gali pasisekti. Ir tada galėsite laikyti save visiškai naujo žvejybos būdo pradininku. Manau, tai smagu.

"Salmo" - rudens sezonui

Ruduo - plėšrūnų rimtos žvejybos laikas. Ne paslaptis, kad būtent rudenį sugaunamos didžiausios lydekos ir rudenį po vasaros ramybės plėšrios žuvys vėl "atlenkia" dantis kibimui. Galbūt tik sterkai rudenį pasyvesni, bet tai galioja tik tiems, kurie sterkus gaudo "kaip visi" ir tada, kai jų aktyvumas didžiausias.

Užsispyrę sterkų medžiotojai rudenį sugauna rekordinio dydžio žuvų, bet kur kas mažiau nei pavasarį. Žodžiu, atėjo laikas, kai vėl reikia rimtai peržiūrėti blizgių, voblerių ir guminukų atsargas, nes tuoj prasidės didžioji rudeninė žvejyba. Jau rašiau apie "Salmo" siūlomus "valgomus" "Lucky John" guminukus. Dabar pats laikas priminti žvejams, kad rugpjūtį "Lucky John" guminukai dar bus nepadoriai pigūs. Tai, kas dar yra sandėlyje ir ant lentynų, dar yra pigu. Rudenį prasideda neišvengiamas pabrangimas. Ne dėl to, kad "Salmo" sugalvojo pabranginti masalus, kurie turi paklausą. Jie brangsta apskritai, ne dėl pardavėjų užgaidos. Todėl logiška būtų jais apsirūpinti dabar. Kol yra iš ko rinktis, kol tai sąlygiškai pigiau.

Atrodo, anokia čia bėda, jei masalas kainuos keliolika centų daugiau? Bet įvertinkit ir tai, kiek tų masalų reikia. Guminukus galima sulyginti su jauku. Tai pinigai, kurie sumetami į vandenį ir toli gražu ne visada grįžta. Šiaip ar taip, jų reikės.

Spiningautojai nemėgsta eiti prie vandens nepasiruošę visokiems atvejams. Vienos formos, vieno atspalvio nebuvimas gali labai "parūgštinti" žvejybą. Kita vertus, jie nesensta. Ateis kitas pavasaris, ateis ir kitas ruduo. Jų reikės ir tada.

Primenu, kad "Lucky John" guminukų pranašumai yra kaina (kol kas), protingas kiekis pakete, nepaprastai geras darbas vandenyje ir gana ilgai išliekantis kvapas.

Be to, "Salmo" parduotuvėje rasite ne tik "valgomų" guminukų. Didžiulis pasirinkimas standartinių masalų, taip pat "Lucky John" voblerių, kurių puiki kokybė ir kukli kaina, blizgių ir kitokių kasdien žvejui reikalingų dalykų. Sezonas ant nosies. Ir, žinoma, tradicinė "Salmo" akcija - kiekvieną dieną vis kitokiai prekei 30 procentų nuolaida.