Aukšta savivertė: jos skatinimas tėra lepūnų ugdymas?

Tačiau Roy F. Baumeister ir John Tierney, atlikę visos eilės naujausių tyrimų apžvalgą, teigia, savo knygoje „Valios galia“, kad tai tai tėra mitas.

Jų nuomone, daugybė populiarių valstybės švietimo sistemos kūrėjų Amerikoje, žurnalistai ir ypač psichologai tiesiog išaugino savimi patenkintų narcizų ir lepūnų armiją. Manyta, kad beveik kiekviena socialinė problema susijusi su tuo, kad žmonėms trūksta meilės sau ir tai tapo pagrindu naujam požiūriui į vaikų ir suaugusių ugdymą.

Meilė pačiam sau, pozityvi savivertė – pasirinkta psichologijos vėliava lydinčia mases į sėkmę. Vienok, teigia Roy F. Baumeister su kolega, kad tam nėra jokio mokslinio pagrindimo, veikiau priešingai.

Vieno tyrimo metu Donaldas Forsythas bandė pakelti kai kurių savo psichologijos studentų Virdžinijos Sandraugos universitete savivertę. Jis atsitikitine tvarka kas savaitę siuntė savivertę skatinančias žinutes kai kuriems studentams, kurie gavo 6 ar mažesnį pažymį pirmąjį pusmetį.

Kitiems tokius pačius pažymius gavusiems studentams kas savaitę jis siųsdavo neutralią žinutę. Manoma, kad savaitiniai paskatinimai padėjo studentams geriau jaustis, bet tai nepagerino jų pažymių! Net atvirkščiai, jų pažymiai buvo žemesni už gautus anksčiau.

Kitame tyrime gauti panašūs rezultatai, visoje šalyje moksleivių saviverė augo, bet jų mokslo rezultatai menko. Sunku pasakyti ir tai, kaip vertinti tokį faktą, jog kai kurių žmonių, darančių tikrai siaubingus dalykus – profesionalių žudikų, serijinių prievartautojų – savivertės lygis buvo itin aukštas.

Žmonės turintys aukštą savivertę mano, jog yra populiaresni, žavesni ir turi geresnių socialinių įgūdžių už kitus. Tačiau objektyvūs tyrimai nerodo, jokių skirtumų. Pasirodo, jog aukšta savivertė nepadeda apsisaugoti nuo rūkymo, alkoholio, narkotikų ar ankstyvo lytinio gyvenimo. Tarp šių dalykų tikrai gali būti sąsajų, tačiau žema savivertė gali būti ir tiesiog tokio gyvenimo būdo pasekmė, o ne priežastis.

Aukšta saviverte pasižymintys žmonės noriau imasi veiklos, rizikuoja, kovoja už tai, kuo tiki, deja, tai reiškia, kad jie bus pasirengę kovoti ir už klaidingus ar destruktyvius dalykus, jei juos klaidingai interpretuoja kaip gerus ir taip kenks sau bei aplinkiniams.

Aukštos savivertės naudos taškai kaupiami tik sau, tačiau jos kainą tenka sumokėti ir kitiems, susiduriantiems su šalutiniais poveikiais, pavyzdžiui, arogancija ir puikybe. Blogiausia, kad savivertė greitai perauga į narcisizmą, egocentrišką įsitikinimą savo pranašumu. Narcizai galvoja, kad yra legendos ir yra priklausomi nuo savo grandiozinio, išpūsto įvaizdžio.

Pastebėta, kad šių dienų narcisizmo tendencija turi vieną ryškią išimtį, šio bruožo veik neaptinkame tarp azijiečių ar azijietiškų šaknų turinčio jaunimo. Azijos kultūros labai daug dėmesio skiria savikontrolės ugdymui. Kinų tėvai ir darželiai vaikus spaudžia nuo pat mažų dienų. Dviejų metų kinų vaiko impulsų kontrolės įgūdžiai prilygsta trejų ar ketverių metų amerikiečiui, pastebi tyrėjai [plačiau].

Kitas dažnas mitas, kad Rytiečiai yra aukštesnio intelekto ir todėl jiems geriau sekasi. Paaiškėjo, kad jų intelektas labai panašus, o kartais net žemesnis nei universitete presrižinėse profesijose su jais kartu besimokančių europiečių, tiesiog jie daug atkaliau mokėsi ir geriau save kontroliavo, pastebi Jamesa Flynas, savo tyrimo išvadose [plačiau].

Per savikontrolę – sunkų darbą, kruopštumą, pastovumą ir patikimumą – imigrantai iš Rytų Azijos gali pasiekti tiek pat, kiek geresnes galimybes ir aukštesnį IQ turintuys vietiniai gyventojai. Ta tema jau pasirodo nemažai knygų, veina populiaresnių – seserųSu ir Džeinės, Pietų Korėjos, „Top of the Class“ (Geriausios klasėje) arba „The Battle Hymm of the Tiger Mother“ (Motinos-tigrės kovos giesmė), perteikiančios „kiniškos tėvystės“ gaires.