Atsitiktinis išradingumas

Celofanas

Tai visiems žinoma ir buityje dažnai naudojama medžiaga. O sukurta ji XX a. pradžioje, kai pramonėje dirbantis šveicaras chemikas Žakas Brandenbergeris (Jacques Brandenberger), bandydamas sukurti patikimą, vandeniui nepralaidžią staltiesę, pagamino medžiagą, kurią vėliau pavadino celofanu. Numatytam tikslui ji netiko, nes buvo pernelyg kieta, bet pakavimui puikiai tinka. Tiesa, prireikė dar beveik 10 metų pagaminti aparatui, kuris galėtų celofaną.

Guma

XIX a. pabaigoje guma iš esmės buvo mažai kam tinkama naudoti - ji lydėsi saulėje ir trupėjo nuo šalčio. Tai tęsėsi, kol šią problemą ėmėsi spręsti Čarlzas Gudjeras (Charles Goodyear). Bandydamas rasti „teisingos“ gumos receptą, jis kaitindamas sumaišė kaučiuką su siera. Kartą mišinys išsiliejo ant įkaitusio paviršiaus, bet neišsilydė, o tapo panašus į odą. Tuomet Č.Gudjeras ir suprato išradęs kai ką nauja. Kiti dokumentiniai šaltiniai liudija, kad ne pats Č.Gudjeras, o kažkuris iš jo kolegų netyčia numetė ant karštos viryklės audinį, sumirkytą kaučiuku su siera. Kai guma neišsilydė, tik Č.Gudjeras suvokė reiškinio esmę. Išradimo patentą Č.Gudjeras gavo 1844 m., o paskui ilgus metus gynė savo teisę į išradimą. Likimo ironija, kad gumos pramonė netrukus tapo labai pelninga, o bendrovė „Goodyear Tire & Rubber Co“ atsidūrė šios gamybos srities avangarde.

Nerūdijantis plienas

Anglas metalurgas Haris Brerlis (Harry Brearley) bandė sukurti nerūdijančio plieno lydinį ginklų gamybai. Jam tai pavyko įmaišius 12,8 proc. chromo. Gautasis lydinys buvo atsparus net acto ir citrinos rūgštims. Vėliau išradėjas suprato, kad toks lydinys idealiai tinka stalo įrankiams, kurie būdavo gaminami iš sidabro ir anglinio plieno ir po truputį surūdydavo.

Mikrobangų krosnelė

1946 m. inžinierius Persis Spenseris (Percy Spencer) bandė magnetroną, skleidžiantį mikrobangas. Atliekant bandymus, jo kišenėje buvęs šokoladas išsilydė. P.Spenseris nutarė, kad tai įvyko dėl magnetrono ir šalia prietaiso padėjo spragėsiams gaminti skirtus grūdus. Gavęs spragėsius, P.Spenseris suprato, kad elektromagnetinės bangos padeda greitai gaminti maistą, taip po metų atsirado pirmoji mikrobangė.

Bandelės su razinomis

Žurnalistas ir rašytojas V.Giliarovskis užrašė pasakojimą apie tai, kad bandeles su razinomis sumanė garsus Maskvos kepėjas Ivanas Filipovas. Generalgubernatorius Arsenijus Zakrevskis, nusipirkęs šviežią bandelę, joje aptiko tarakoną. Iškviestas pasiaiškinti, I.Filipovas griebė vabzdį ir suvalgė, po to pareiškė, kad generolas apsiriko, - tai buvusi razina. Grįžęs į kepyklą, I.Filipovas nurodė skubiai pradėti kepti bandeles su razinomis, kad reabilituotųsi gubernatoriaus akyse.

Lipnūs lapeliai

Amerikietis fizikas Spenseris Silveris (Spencer Silver) 1968 m. bandė kurti klijus, kurie galėtų prilipdyti popierių, bet nebūtų labai stiprūs, kad popierių būtų įmanoma paimti nesuplėšytą. Tiesa, bendrovėje, kurioje dirbo S.Silveris, jo idėja nieko nesudomino. Klijus lipniems daugkartinio naudojimo skirtukams gaminti pirmasis sumanė Arturas Frajus (Arthur Fry).

Viagra

Pradinė viagros paskirtis - stenokardijos gydymas. Bet kai farmacijos kompanija „Pfizer“ ištyrė vaisto šalutinį poveikį, paaiškėjo, kad aukštas kraujospūdis nesumažėja, o bandomieji asmenys patiria stiprią erekciją. Tada kompanija pakeitė bandymų kryptį ir pradėjo tyrinėti erektilinę disfunkciją bei viagros poveikį jai. 1998 m. vaistų kokybės kontrolės įstaiga išdavė leidimą gaminti vaistus „Viagra“.

Vazelinas

Fizikas Robertas Čezbro (Robert Chesebrough) 1859 m. pastebėjo, kad daugelis naftos pramonės darbuotojų skundžiasi vašką primenančia medžiaga, „parafinu“, kuris kaupiasi naftos siurblių vamzdžiuose. R.Čezbro paėmė medžiagos mėginį ir pradėjo eksperimentuoti. Pasirodė, kad naftos želė puikiai gydo žaizdas ir įpjovas. Chemikas ją pavadino vazelinu (vok. Wasser - vanduo ir graik. elaion - aliejus). Tais laikais vazelinas buvo naudojamas labai plačiai, o pats autorius taip tikėjo vazelino stebuklingu poveikiu, kad visą gyvenimą jo kasdien suvalgydavo po šaukštą. Jis mirė 96 metų.

Dinamitas

Dinamitą sukūrė Alfredas Nobelis (Alfred Nobel). Eksperimentuodamas jis bandė padaryti nitrogliceriną stabilesnį, kad būtų galima išvengti atsitiktinių sprogimų. Jam padėjo atsitiktinumas: grynam nitroglicerinui išsipylus ant titnagžemio, sprogimo neįvyko. Taigi A.Nobelis pradėjo maišyti nitrogliceriną su inertiška medžiaga ir pavadino rezultatą dinamitu.

Arbatos maišelis

1908 m. Niujorko prekybininkas Tomas Salivanas (Thom Sullivan) pirkėjams pradėjo siuntinėti arbatos pavyzdžius šilkiniuose maišeliuose, po to arbatos pardavimas labai išaugo. Pasirodo, pirkėjai maišelius merkdavo į verdantį vandenį, naujas arbatos plikymo būdas jiems labai patiko. Vėliau šilkinius maišelius pakeitė marliniai, paskui - popieriniai.

Penicilinas

Škotas Aleksandras Flemingas (Alexander Fleming) 1928 m. tyrinėjo gripą. Kartą jis pastebėjo, kaip melsvai žali pelėsiai (natūralų peniciliną išskiria pelėsių grybeliai), dauginęsi viename laboratoriniame inde, nužudė visus ten buvusius stafilokokus.

LSD

Lizergo rūgšties dietilamidą atrado šveicaras mokslininkas Albertas Hofmanas (Albert Hofmann), kuris bandė sukurti preparatą, lengvinantį gimdymo skausmus. Gautas preparatas jam nepasirodė kuo nors ypatingas ir jis padėjo jį į lentyną. 1943 m. jis dirbo su medžiaga be pirštinių ir atsitiktinai per odą gavęs didelę jos dozę suprato tikrąsias junginio savybes. Jis pajuto „nepertraukiamą fantastinių vaizdų, keistų formų srautą su intensyviu kaleidoskopiniu spalvų žaismu...“

Superklijai

1942 m. amerikietis fizikas dr. Haris Kuveris (Harry Coover) bandė išgauti permatomą plastiką nešiojamųjų ginklų optiniams taikikliams. Eksperimento metu jis dirbo su cianakrilatu, kuris labai tvirtai suklijuodavo bandomąsias medžiagas. Būtent taip buvo sukurti superklijai. Įdomus faktas: Vietnamo kare superklijai buvo naudojami kraujavimui iš atvirų žaizdų sustabdyti.

Ledai ant pagaliuko

Vaisinius ledus ant pagaliuko mėgsta milijonai žmonių. O šio populiaraus produkto autoriui Frenkui Epersonui (Frank Epperson) buvo vos vienuolika, kai jis sukūrė būdą gaminti tokius ledus (visa tai vyko 1905 metais). Puodelį su vaisiniu gėrimu ir pagaliuku jam išmaišyti jis šaltuoju metų laiku paliko lauke. Sušalęs produktas jam labai patiko, jis parodė jį draugams ir ilgam pamiršo. Prisiminė savo „išradimą“ tik po 18 metų - taip atsirado ledai „Epsicles“. Kiti gamintojai taip pat nesnaudė ir pradėjo gaminti savas tokių ledų versijas.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“