Atminimas ne vežimas - pora žodžių ir gana

Daugelis vyresnės kartos atstovų iki šiol gali išpyškinti ne vieną atminimų ketureilį ar papasakoti smagią istoriją, kaip iškirpęs iš mamos žurnalo tuomet garsios žvaigždės Sofijos Rotaru ar Michailo Bojarskio nuotrauką klijuodavo į geriausio draugo atminimų sąsiuvinį, o dar dažniau pats piešdavo piešinį ir rašydavo atminimo žodžius. Taip sąsiuvinis keliaudavo iš rankų į rankas ir neduok Dieve, jei kuris nors klasiokas išdrįsdavo jį užlaikyti net keletą savaičių...

"Atminimų albumą duodavome ne visiems klasiokams. Tie, kurie nemokėjo gražiai piešti, būdavo ignoruojami - kad nesugadintų. Užtat gabiausi klasės dailininkai patekdavo kone į visų klasiokų albumų pirmuosius puslapius", - prisiminė televizijos "Balticum" žinių vedėja Giedrė Vaičekauskienė.

Kitas, pasak jos, svarbus atminimų albumo niuansas - nuotrauka.

"Aišku, tos pirmosios mūsų fotosesijos buvo labai nuspėjamos ir be jokios improvizacijos: nueidavome su uniforma į fotoateljė ir nusifotografuodavome. Tačiau ir nuotraukas klijuodavome ne visiems - tik geriausiems draugams. Tuomet kažkaip to nesureikšmindavome, tačiau dabar suprantu tų nuotraukų svarbą - juk yra tokių klasiokų, kurių taip po mokyklos laikų ir nemačiau, yra ir mirusių", - pasakojo iš Kupiškio kilusi G. Vaičekauskienė.

Jau vienuoliktokę dukrą auginanti moteris pastebėjo, kad dabar vyresnių klasių mokiniai nebeturi tokių tradicijų.

Geriausias atminimas - randas

Klaipėdos muzikinio teatro vadovas Ramūnas Kaubrys, kilęs iš Telšių rajono, taip pat prisiminė vaikystėje turėjęs atminimų sąsiuvinį ir dabar iš lovos pakeltas išpyškintų ko gero populiariausią atminimų įrašą: "Atminimas ne vežimas, pora žodžių ir gana..."

"Ko gero, pats didžiausias atminimas iš klasiokės, kuri buvo ir mano kaimynė - iki šiol likęs randas ant lūpos - kai ji man vaikystėje su žaisliniu kibirėliu ją praskėlė. Taip tėvai tuomet ir sakė: "Atsiminsi visą gyvenimą."

Vėliau, pradinėse klasėse, pamenu, piešdavom vieni kitiems į sąsiuvinius ir ką nors užrašydavome. Būdavo, kad vietoje piešinio priklijuodavome iškarpą iš kokio nors žurnalo, pavyzdžiui, Alos Pugačiovos nuotrauką ar tiesiog gėlių puokštę, iškirptą iš atviruko. Kartais į atminimų sąsiuvinį įklijuodavome voką ir į jį įdėdavome kokį nors "sekretą" - siurprizą: raštelį, nuotrauką, plokščią dovanėlę. Tačiau tokius žaidimus žaisdavome tik pradinėse klasėse, vyresnėse jau rūpėjo visai kiti dalykai. Tuomet atminimas nuo klasioko galėjo būti ir mėlynė po akimi..." - prisiminimais dalijosi R. Kaubrys.

Klaipėdos muzikinio teatro vadovo pavaduotoja Inga Gelžinytė, mokyklą baigusi uostamiestyje, prisiminė, kad atminimai mokykliniais laikais buvo populiarūs tik tarp mergaičių. Berniukai tuose žaidimuose nedalyvaudavo.

"Svarbiausia ir maloniausia šio proceso dalis - eiti į fotoateljė ir darytis nuotraukas", - prisiminė I. Gelžinytė.

Samdė dailininkę

Radijo stoties "Laluna" žinių redaktorius Dalius Žeimys dar ir šiandien prisimena, kaip dvyliktoje klasėje "samdė" vyresnę merginą, kad ši nupieštų kuo gražesnį piešinį jo atminimų albumo pirmajame puslapyje.

TARP MERGAIČIŲ. Klaipėdos muzikinio teatro vadovo pavaduotoja Inga Gelžinytė prisiminė, kad atminimai mokykliniais laikais buvo populiarūs tik tarp mergaičių. Berniukai tuose žaidimuose nedalyvaudavo. RANKDARBIAI. Tokius užrašus seniau turėdavo kone kiekvienas jaunuolis...

"Juk buvo labai svarbu, kaip tavo albumas atrodo, labai stengdavomės kuo gražiau nupiešti, bet juk ne visi turėjome sugebėjimų. O užrašai tradiciniai - apie jaunystę, draugystę, palinkėjimai neskubėti gyventi. Beje, kitoje lapo pusėje daugelis klasiokų net užrašė savo gimimo datą ir telefoną, kad vėliau gyvenime neužmirštum jo pasveikinti su gimtadieniu", - vartydamas jau kone 22 metų senumo albumą prisiminimais dalijosi buvęs Barstyčių vidurinės mokyklos moksleivis D. Žeimys.

Nors šis albumas jau ne vieną dešimtmetį guli neliečiamas, tačiau D. Žeimys net neabejoja, kad tai yra didžiulė vertybė.

"Jei sulauksiu pensijos ir išsitrauksiu šį albumą - tikrai bus malonu prisiminti. Žinoma, dabar visai kitas laikmetis ir žmonės kitaip gyvena - viskas persikelia į internetą, net šeimyninių nuotraukų albumus ne visi bedaro. Tačiau man mielesnis daiktas, kurį gali paliesti rankomis, pajausti jo šilumą. Toks albumas - labai asmeniškas dalykas, ir priklauso tik tau vienam. O "Facebook'as" juk visų", - pastebėjo "Lalunos" žinių redaktorius.

Žaidžia nebent pradinukai

Daugelis dabartinių moksleivių apie atminimų albumus sako girdėję tik iš savo tėvų. Esą dabar tokius žaidimus žaidžia nebent pradinukai. Beje, jie dažniausiai naudoja serijiniu būdu išleistus atminimų albumus. Daugelyje jų jokios kūrybos nebereikia - pakanka atsakyti į spaustuvėje atspausdintus formalius anketos klausimus.

"Pradinėse klasėse daugelis pirkome iš knygynų specialius albumus, ant kurių viršelių puikuodavosi kokio nors animacinio filmuko herojus. Albume jau buvo paruošti tie patys anketiniai klausimai klasės draugui, į kuriuos likdavo atsakyti. Na, o gale buvo paliktas langelis, kur buvo galima ką nors albumo savininkui palinkėti ar nupiešti. Vyresnėse klasėse nieko panašaus nebedarome. Juk dabar yra "Facebook'as"..." - atviravo E. Balsio menų gimnazijos vienuoliktokė Šarūnė Kepenytė.

Klaipėdos miesto moksleivių tarybos pirmininkė Odetta Tunyla žino, kas yra atminimų albumai, nes vartė tokį dar išlikusį nuo mamos jaunystės laikų.

"Dabar bent jau mūsų mokykloje vyresnėse klasėse nėra tokios tradicijos. Tačiau, prisimenu pradinėse klasėse su klasiokais keisdavomės įvairiomis iškarpomis iš žurnalų, pavyzdžiui, Britney Spears nuotraukomis", - prisiminė O. Tunyla.

"Santarvės" pagrindinės mokyklos direktorė L. Vaitonienė sakė nepastebėjusi, kad dabartiniai pradinukai keistųsi atminimų albumais.

"Žodiniai rašytiniai prisiminimai jau išnyko. Dabar pradinių klasių moksleiviai turi lipdukų albumus. Prisiperka lipdukų ir keičiasi vieni su kitais. O vyresniųjų klasių mokiniai nebežaidžia tokių žaidimų - jie turi internetą. Tiesa, tradicija daryti klasių vinjetes dar išlikusi, nes yra daug fotografų, kurie tiesiog atvykę į mokyklą siūlo šias paslaugas", - pasakojo "Santarvės" pagrindinės mokyklos direktorė Laima Vaitonienė.

"Skrebintojai"

Visgi, pasirodo, ir dabar dar kai kurie vyresnės kartos atstovai mielai kuria jaukius albumus sau ir savo vaikams - tik dabar tai vadinama "skrebinimu" (Angl. scrapbook - liet. iškarpų albumas). Netgi organizuojami seminarai, leidžiamos ir pardavinėjamos knygos, kuriose rašoma, kaip pasigaminti tokį albumą.

"Žmonės "skrebinti" pradėjo tada, kai galėjo laisvai įsigyti popieriaus. Jau XV amžiuje Anglijoje tapo madinga į sąsiuvinius rinkti ir klijuoti receptus, citatas, poemas, laiškelius ir panašiai. Vėliau išpopuliarėjo draugystės albumai. "Skrebukai" - tai šilti, nepakartojami ir brangūs prisiminimų puslapiai", - rašoma vienos knygos apie "skrebinimą" pristatyme.

Interneto svetainėje, skirtoje "skrebinimui", rašoma, kad XV amžiuje plito knygos, kuriose buvo kaupiama pati įvairiausia informacija. Tiek svorio pokyčiai, eilės, receptai, tiek maldos, prisiminimai, kasdienybės aprašymai ir pan. Nesistengdami viso to prisiminti, žmonės tiesiog imdavo ir užsirašydavo bei iliustruodavo savo užrašus.

Karalienės Viktorijos laikais ėmė plisti draugystės knygos, kurios buvo kuriamos ne tik sau, bet ir dovanai. Jaunos moterys kurdavo atminimų knygas bei lankytojų albumus, kuriuose buvo galima rasti svečių parašus, aprašymus, pasakojimus ar prisiminimus. Albumai buvo puošiami įvairiausiomis skiautelėmis, kortelėmis, atvirukais, įmantria rašysena, eilėmis ir net šeimos ar asmeninėmis fotografijomis. Tai buvo tarsi užrašinės, kaupiančios kasdienę informaciją, tačiau nepaprastai išdabintos.

"Atminimų tradicija mena senus laikus"

Zita Genienė, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja
Mūsų muziejuje saugomas dar 1899 metų atminimas - vėduoklė, ant kurios vaikai surašė savo atminimus. Ji priklausė Gerdai Valentin ir buvo padaryta šokių mokyklos baigimo proga. Tai yra anais laikais veikusios šokių mokyklos auklėtinių atminimas. Šokių mokyklas lankė ir berniukai, ir mergaitės, o baigus mokyklą, matyt, buvo tradicija palikti vieni kitiems atminimus. Taigi atminimai mena labai senus laikus - Vilniaus aukcione buvo parduodamas XIX a. atminimų albumas. Ypač jie buvo paplitę tarp moterų.

Konkursas

"Vakarų ekspresas" kviečia jus taip pat pasidalinti prisiminimais apie atminimų albumus. Jei tokį turite - nufotografuokite jums smagesnius atminimų tekstus ir piešinius ir siųskite el. paštu [email protected], o mes juos patalpinsime dienraščio internetinėje svetainėje www.ve.lt.
Aktyviausių skaitytojų lauks dovanos.

Radijo stoties "Laluna" žinių redaktorius Dalius Žeimys dar ir šiandien prisimena, kaip dvyliktoje klasėje "samdė" vyresnę merginą, kad ši nupieštų kuo gražesnį piešinį jo atminimų albumo pirmajame puslapyje.