Atgal į Indiją (8)

Tęsinys. Pradžia balandžio 11, 25, gegužės 9, 30 d., birželio 20, 26 d., liepos 4 d.

Antras pagal dydį Keralos valstijos miestas Kochi (Cochin) iki šiol vadinamas Arabijos jūros karaliumi. Tai salose įsikūręs uostas, iki šiol išsaugojęs per šimtmečius sukauptą kiniečių, portugalų, žydų, olandų, britų kultūrinį paveldą.

Šiuolaikinės technologijos leidžia pagauti daugiau žuvcies, tačiau Kochi žvejai naudoja ir archaiškus kinų žvejybinius tinklus - kaip atrakciją turistams.

Iš Kannur į Kochi atvykome traukiniu apie trečią valandą nakties. Nežinau, ar nuovargis, ar Kannur šventykloje matytas ritualinis šokis theyyam mane taip paveikė, jog traukinyje neišgirdau nustatyto žadintuvo. Jeigu ne draugės budrumas, ko gero, būčiau Kochi nepamačiusi.

Indijoje atvykti į nepažįstamą miestą, ypač didmiestį, naktį man yra vienas nemaloniausių pojūčių, nes per keturias keliones po šią šalį esu turėjusi ir nemalonios patirties. Kai rikša nuveža ne ten, kur reikia, kai viešbučių darbuotojai už nakvynę paprašo maždaug 100 kartų aukštesnės kainos ir pan.

Kultūringas ir gražus miestas

Kochi šurmuliuoja nuo ankstyvo ryto.

Kochi man patiko iš pirmo žvilgsnio, jau traukinių stotyje. Stotis - didelė, erdvi, tvarkinga, reklaminiai monitoriai perone transliuoja reklamas, ant metalinių kėdučių keleiviai lūkuriuoja savo traukinių. Kažkas miega, kažkas šnekučiuojasi, kažkas skaito laikraštį. Šiek tiek neįprastas Indijos traukinių stočiai dalykais, kad tarp keleivių nėra benamių. Na, neskaičiuojant vieno kito praeinančio elgetos, neužpuola ir jokie įkyruoliai, siūlantys ką nors nusipirkti, ką nors pamatyti, ar kur nors važiuoti. Tokia atmosfera iš karto suteikia saugumo pojūtį, o kad galutinai atsibustume įsitaisome stoties kavinėje.

Tik vienas žvejas visame turgelyje didžiagosi galingu laimikiu - tigrinėmis krevetėmis.

Nebuvome vienintelės naktinės klientės. Kavinėje jau sėdėjo grupelė vakariečių turistų, berods, ispanų. Užsisakėme juodos kavos. Atmerktomis akimis miegantis kavinės padavėjas paslaugiai atnešė mums gėrimą, kurio liežuvis neapsiverčia vadinti kava. Į rusvos spalvos karštą vandenį įsimetėme po porą šaukštelių maltos kavos iš savo kuprinės. Gerdamos kavą su susidomėjimu stebėjome po kavinės virtuvėlę lakstančias katino didumo žiurkes. Galutinai atsibudusios, dar truputį palūkuriavusios stotyje ryžomės išeiti į miestą.

Iš ryto prieblandos po išniro didžiuliai pastatai su neoninėmis reklamomis. Inteligentiškos išvaizdos praeivio pasiklausėme, kaip nuvažiuoti į turistinę miesto zoną. Jis maloniai mus palydėjo iki autobuso stotelės ir pasakė, kokiu autobusu važiuoti. Maloni smulkmena.

Važiavome ilgai, gal 40 minučių, o gal ir visą valandą. Kochi - didmiestis, kuriame gyvena apie 1 milijoną 360 tūksta nčių gyventojų, tačiau didmiesčio aura labiau juntama Ernakulam zonoje (kurioje yra ir traukinių stotis), kita - Fort Cochin zona - turistų rojus. Važiuodami autobusu iš vienos zonos į kitą kirtome du didžiulius tiltus, jungiančius salas. Pakeliui grožėjomės baltomis krikščionių bažnyčiomis, senais, gražiais, tvarkingais pastatais su gėlynais.

Vizitinė kortelė - kiniški tinklai

Vyrai žvejoja taip pat su keistais tinkleliais.

Nenuostabu, kad Kochi pasijutome tarsi ne Indijoje, greičiau atsipalaidavusioje pietų Europoje. XVI-XVII amžiuje čia viešpatavo portugalai, vėliau olandai, britai. Kolonistų pastatai - iš pirmo žvilgsnio į akis labiausiai krentantis, išskirtinis Kochi bruožas.

Mūsų pirmojo pasivažinėjimo per miestą tikslas - žvejybiniai kinų tinklai. Kinų tinklai - tai Kochi vizitinė kortelė. Šiuos didžiulius unikalios inžinierijos žvejybos įrankius į Indiją apie 1400-uosius atgabeno kinas prekybininkas Kubla Khan. Sakoma, kad jis ir vardą Kochi miestui davęs.

Kaip šie tinklai funkcionuoja pamatyti galima tik saulei nusileidus. Įrenginį, kuris veikia panašiai kaip lietuviškas svirtinis šulinys, aptarnauja didžiulis būrys vyrų. Ant polių sukalto medinio liepto gale įtvirtinta didžiulė medinė kartis. Ant jos ir kabo tinklas. Kitą karties galą nuleistą laiko pririšti akmenys. Vyrai akmenis pakelia - kartis su tinklu nusileidžia į vandenį. Vis tiek man taip ir liko paslaptimi, kaip žuvys į tą tinklą patenka.

Įdomu, kad su panašiu principu žuvis gaudančiais mažais tinkleliais, pritvirtintais prie koto, panašaus į meškerę, vyrai žvejoja nuo kranto.

 Žuvies turgus

Žuvytės didelės ir mažos.

Žinoma, šiuolaikinės technologijos leidžia sugauti kur kas daugiau žuvies, tačiau šis kinietiškas reliktas saugomas ir naudojamas kaip atrakcija. Naktį žvejoję vyrai ryte parduoda savo laimikį čia pat esančiame žuvies turguje aukciono būdu. Mes papuolame į patį jo įkarštį. Labiausiai nustebau pamačiusi, koks menkas žuvies kiekis žuvies turgelyje. Įsivaizdavau, kad kur jau kur o viename didžiausių Indijos uostų, nuo žuvies ir kitų jūros gėrybių galva svaigs.

Kochi žvejai vertė savo laimikį tiesiai ant žemės patiestų sintetinių maišų. Tas laimikis - tai arba keletas stambių žuvų, arba glėbelis smulkučių. Na, įspūdį darė tik egzotiškesni vandenų gyviai: paprastos ir tigrinės krevetės, krabai, bei entuziastingai kainą diktuojantys vietiniai.

Žuvis turgelyje išparduodama akimirksniu. Pagrindiniai jos pirkėjai, ko gero, - aplinkinių restoranų šeimininkai. Netoliese kiniečių tinklų yra keletas specializuotų žuvies restoranų, į kuriuos klientas gali atsinešti ir su virėjo pagalba išsikepti savo žuvį.

Antras šokas ištiko, kai pamatėme kainas Kochi restoranuose. Kavos puodelis kainuoja 50-60 rupijų (apie 2,5 lito), tuo tarpu kai kitose Indijos vietovėse kava įkainota 12 rupijų. Esminis skirtumas Kochi kavinėse kava - tikra , gal net iš aparato. Pietūs, susidedantys iš šviežios keptos žuvies (vienas labai mažas gabalėlis), ryžių ir daržovių, restorane kainuoja apie 400 rupijų (apie 20 litų), nedidelėje valgykloje lėkštelė su 9 paprasčiausiai išvirtomis krevetėmis kainuoja 250 rupijų (apie 11 litų).

Tuo tarpu kambarys viešbutyje, kuriame mes gyvenome, parai kainuoja 300-450 rupijų.

Bus daugiau.

Jurga PETRONYTĖ