Atarašai, Krikštai, Trys karaliai...

Astronomiškai per Tris karalius baigiasi Saulės "stovėjimas" (lot. solstitium) - kai dvi savaites dienos trukmė nesikeitė. Šiuo tamsiausiu periodu mūsų namus lankė protėvių vėlės. Nuo sausio 6 d. Saulės kelias virš horizonto pailgėja, tamsa ima trauktis - švenčių laikotarpis baigėsi, ir vėlės turi keliauti atgal į Aną pasaulį.

Prasideda naujas darbų ciklas.

Šienpjoviai

Kalendorinių darbų orientyras mūsų protėviams buvo Šienpjovių žvaigždynas.

Pasak etnoastronomo Jono Vaiškūno, dienos pailgėjimą protėviai galėjo nustatyti pagal tai, kokio ilgio kelią nuėjo Šienpjoviai - pagal tris ryškiausias Oriono juostos žvaigždes: per Kalėdas jos dar mažai rodosi, o per Tris karalius labiau išryškėja.

ŠIENPJOVIAI. Oriono žvaigždyną lietuviai vadino Šienpjoviais, o tris ryškiausias jo žvaigždes - Trimis Sesėmis. Sausio 6-ąją jos išryškėja. "Wikipedia" nuotr.

Paprotį tą dieną namus paženklinti šventa židinio ugnimi, trimis kryželiais (krikštais) etnoastronomas sieja su svečių iš Anapus išrašymu, išlydėjimu iš sodybos: "Su pirmosios vakaro žvaigždės pasirodymu Kalėdų išvakarėse pasitikome protėvių vėles, o su trijų Šienpjovių žvaigždžių vakariniu patekėjimu - jas išlydime."

Mažojoje Lietuvoje

Paprotys žymėti kryželiais namų duris Mažojoje Lietuvoje pirmą kartą minimas pirmajame lietuviškų pamokslų rinkinyje, Wolgenbuttelio postilėje, apie 1573 m. Joje rašoma: "Kaimiečiai išrašo virš durų angų kryžius anglimis ir nuodėguliais, manydami taip apsiginsią nuo velnio ir perkūno."

XVII a. istorikas Matas Pretorijus, o XIX a. kraštotyrininkas Augustas Kuncė (Kuntze) rašė, kad lietuviai iki Trijų karalių nesuka jokio rato, neverpia, nemala rankinėmis girnomis ir peilių nei kirvių netekina - šitaip esą vengiantys privilioti ir supykdinti piktąsias dvasias.

1847 m. Karaliaučiaus žurnale-kronikoje "Neue Preussiche Provinzial-Blatter" rašyta, jog per Tris karalius dažnai pasirodydavo trys būtybės - šimelis (vokiškai "schimmel" - šyvis, šviesiai pilkas arklys), ožys ir kuprotas vyras. Šimelį atstojo lazda su arklio galva ir sauja linų vietoj uodegos. Juo atjodavęs raitelis, apsisiautęs baltomis paklodėmis, mosuodavęs pagaliu ir vaikydavęs merginas.

PERSONAŽAI. Zoomorfinių personažų kilmės kontekste gyvūnus vaizdavusios kaukės sietinos su itin archajiškais vaizdiniais - kai žmogus savo protėviams suteikdavo zoomorfinį pavidalą. "Fotolia" nuotr.

Sanskritologas, etnografas Karlas Kapeleris (Carl Cappeller) 1904 m. veikale "Kaip senieji lietuvininkai gyveno" šyvio šokdinimą taip aprašė: "Trijų karalių dieną tai atvedė žmogų su žirnių virkšniomis aprėdytą, kad išsižiūrėjo kaip meška. Tai meškininkas su ta meška eina į rundą ir ją muša su knipeliu, kad šoktų. Kaip jiji savo šokį buvo atlikus, tai jis ją nutvėrė už sprando ir metė į grindis. Meška bliovė ir rėkė, ale tik buvo žmogus. Kits į stubą įbėgo kaip šimelis aprėdytas. Tas veik ant suolo, veik ant stalo greitai įskraidė; tai jį plakė ir su kardupeliais ant jo metė... Kits ir kaip žyds apsirėdė ir vis murmuliavo, o kits kaip garnys. Šis turėjo ilgą snapą iš malkos padarytą ir raudonai nufarbuotą, su tom vis barškino ir kirto, ir kūdikius įbaugino."

Šyvio šokdinimo tradicija, atėjusi iš Rytprūsių, išliko Paprūsėje: Zanavykuose, Suvalkijoje.

Iki šiol šyvis šokdinamas Gražiškiuose (Vilkaviškio r.).

Arklio šokdinimas

GRAŽIŠKIŲ herbas.

Iš Gražiškių kaimo gyventojo Kazio Bakūno prisiminimų: "Eidavome paprastai pas visus gyventojus. Dažniausiai būdavo 16 šyvio palydos kaukių. Tai vadas, keturi kareiviai, šlavėjas, skambintojas, du muzikantai, čigonė ir čigonas, vedlys su meška, gandras, velnias ir damčiukas. Priėję sodybas, pabelsdavome į duris, ir vadas mandagiai klausdavo: "Šeimininke, gal įsileisite pašokinti šyvuką?" Gavus sutikimą, skambintojas paskambindavo varpeliu. Pradėdavo groti muzikantai. Tuomet vadas sušvilpdavo švilpuku. Muzika nutildavo. Į patį didžiausią kambarį įžygiuodavo keturi kareiviai ir vadas.<...> Pradėjus vėl groti muzikantams, įbėga šlavėjas ir šluoja grindis. Vėl suskambinus skambintojui įjoja šyvis. Šyvis šoka, vikriai spardydamasis, pasišokinėdamas. Pasibaigus šokiui viena po kitos įeina likusios kaukės. Velnias įbėgęs ką nors ištepa smala arba iš rago duoda paragauti "peklos gėrimo", amžinai prašo, kad kas nors pačiupinėtų jo uodegą, prismaigstytą adatų. <...> Pasibaigus vaidinimui, šlavėjas su šluota, užmauta ant medinio koto, vėl iššluoja kambarį. Vadas nuoširdžiai padėkoja šeimininkams už priėmimą. Eisena keliauja toliau."

Papročio kilmė

Pasak etnologų, šyvio šokdinimas yra archajiška ritualinė tradicija. Ji susijusi su grįžtančia Saule, anapusiniu pasauliu ir protėvių kultu.

Šiais laikais kaukės jau tėra karnavalo, pramogos dalis, o mūsų protėviams jos turėjo kitokią reikšmę. Žiemos saulėgrįžos metu jos reiškė atgijusį anapusinį pasaulį. Etnologas dr. Arūnas Vaicekauskas atkreipia dėmesį, jog semantiškai pats žodis "kaukė" rodo sąsają su "kauku", "kaukole" - su vėlėmis ir dvasiomis. Persikūniję persirengėliai vaikščiojo po kaimus, linksmino gyventojus ir prašė apdovanojimo būtent laikotarpiu nuo Kalėdų iki Atarašų (Trijų karalių).

ŠYVAS - tai balsvas arklys. Jo spalva artimiausia baltai (visiškai baltų arklių nebūna, išskyrus albinosus, kurie nelaikomi grynaveisliais).

Senosios Lietuvos gyventojai ypač garbino žirgus. Manoma, kad šyvas (t. y. baltas, žilas) arklys kadaise buvo laikomas šventu. Tautosakininkė dr. Bronislava Kerbelytė, tyrinėjanti pasakas ir sakmes, mano, jog lietuviai arklį laikė toteminiu gyvūnu - genties tolimu protėviu. Pasak dr. A. Vaicekausko, tik XX šimtmetyje žemdirbiškų apeigų kontekste gyvūnus vaizdavusios kaukės imitavo kaimo žmogui įprastų gyvūnų elgseną, tačiau zoomorfinių personažų kilmės kontekste gyvūnus vaizdavusios kaukės sietinos su itin archajiškais vaizdiniais - kai žmogus savo protėviams suteikdavo zoomorfinį pavidalą. Antropomorfinius personažus (žydo, elgetos, daktaro, čigono) irgi vienija tai, kad ir jie iš kito pasaulio, iš svetimos erdvės.

Šyvio palyda - ožys, meška, velnias ir kiti personažai. Ožys, meška - simbolinė nuoroda į anapusinio pasaulio valdovą (folklorinėje tradicijoje Velnias dažnai pasiverčia Ožiu).

Kai kurie kiti tyrinėtojai mano, jog arklys - tai senas sugrįžtančios Saulės įvaizdis.

***

Šaltiniai. Mažosios Lietuvos enciklopedija; Arūnas Vaicekauskas, "Lietuvių žiemos šventės"; Nijolė Marcinkevičienė, "Tradicijų palaikymo šluočiai"; Angelė Vyšniauskaitė, "Apie šyvio šokdinimo paprotį Suvalkijoje".

AR ŽINOTE, KAD...

Istorikas, geografas ir kartografas Kasparas Henenbergeris (Caspar Hennenberger) 1595 m. aprašė seną Karaliaučiaus kepėjų cecho paprotį: "Per Tris Karalius kepėjai pagerbdavo mėsininkus, iškepdami didelį pyragą iš trijų pūdų kvietinių miltų. Jį kepdavo dviejose vietose viena prie kitos buvusiose krosnyse, padarę tarp jų skylę, tada, krosnis iškūrenę, įšaudavo pro tą skylę į abi krosnis tą pyragą ir taip iškepdavo. 1583 m. jie taip pagerbė mėsininkus tokiais penkiais pyragais. Į panašias šventes tiek mėsininkai, tiek kepėjai kviesdavosi vieni kitus ir vaišindamiesi linksmindavosi."