Ar viršininkas gali būti draugas?

Socialinis pasaulis nuo kitų gyvenimo plotmių skiriasi tuo, kad turi labai aiškias ir iš esmės visuomet vienodai veikiančias taisykles. Jų nesilaikantys įsivelia į energiškai išeikvojančius, išsekinančius sudėtingus santykius, besitęsiančius 24 valandas per parą. O išmokę socialinio gyvenimo ABC dirba lengvai ir tobulėja, pelno laurus, turi kokybišką asmeninį gyvenimą. Tiesa, apie asmeninį gyvenimą tų žmonių, kurie yra tikri socialinio gyvenimo profai, socialiniame pasaulyje mes girdėsime labai mažai.

Socialinį gyvenimą galima lyginti su vaikišku žaidimu: jame yra taisyklės ir kuo geriau žaidimo dalyviai jas išmano, tuo geriau jie žaidžia ir tuo smagiau jaučiasi. Viena svarbiausių taisyklių - "Nieko asmeniška. Tik verslas (angl. Nothing personal. Only business)". Juk kai žaidžiate, pereinate į žaidimo erdvę ir priimate visas žaidimo taisykles bei savo, kaip žaidėjo, vaidmenį jame. Prisiminkite, kaip žaisdavote vaikystėje. Juk visa galva pasinerdavome į žaidimą ir atsiribodavome nuo viso pasaulio, ir net, galima sakyti, nuo savęs - žaisdavo tik tarsi tam tikra mūsų dalis, o visa kita (kad žaidime dalyvauja ir brolis ar sesuo, kad kažkas vakar saldainiais nepasidalijo...) lieka tarsi izoliuota... Tada gali mėgautis žaidimu visu šimtu! Lygiai taip pat aiškūs žaidėjo vaidmenys reikalingi ir socialiniuose žaidimuose. Beje, su akmeniniais robotų veidais ar veidmainyste tai neturi nieko bendra.

Atėjote į darbą - pamirškite draugystes, giminystes ir kitus asmeninius poros, vyro ir žmonos santykius. Ryte nepaklota lova neturi nieko bendra su jūsų socialiniu gyvenimu, jei dirbate su antra puse. Draugystės draugystėmis, meilės meilėmis, o darbas lieka darbas. Jei esate savo gyvenimo profesionalas, darbo ir asmeninių santykių jūs nesuplaksite į vieną, o savo intymųjį gyvenimą saugosite kaip Koščėjus Nemirtingasis saugojo savo adatoje, kiaušinyje, antyje, kiškyje, aukštai į medį įkeltoje skrynioje paslėptą gyvybę. Jei socialinis ir asmeninis gyvenimas susimaišo, žmogų ištinka elgesio, sprendimų, emocijų chaosas, jis kankinasi ir nebesusigaudo tarp savo vertybių. Štai pavyzdys.

Įsivaizduokite, kad esate įmonės vadovas. Dalis jūsų pavaldinių - draugai ar net giminaičiai. Gi Lietuva maža... Po darbo su kolegomis patraukiate į barą, ten šauniai praleidžiate laiką. Kitą dieną jūsų pavaldiniai, kurie dalyvavo vakarėlyje, į darbą ateina pavėlavę ir nepateikia tą dieną žadėtų ataskaitų. Jas priminęs išgirstate kažką tarp pasiteisinimo, priekaišto ir net įsižeidimo: "Ei, taigi vakar kartu buvom ir namo grįžom vėlai... Gi galvą skauda..." Šioje situacijoje socialinį ir asmeninį gyvenimą į vieną suplakė pavaldiniai. Kai uždarote darbovietės duris, prasideda asmeniniai santykiai: draugų, giminaičių, porų. Tačiau kitą dieną, atėjus į darbą, būtina grįžti prie senųjų socialinio gyvenimo taisyklių: dirbti savo darbą, vykdyti socialinius įsipareigojimus ir išlaikyti pagarbą. O pavaldiniai jau ir darbe tikėjosi kitokių, labiau asmeniniams santykiams galiojančių, taisyklių: atlaidumo, galimybės atsipalaiduoti, gal net nepagarbos toleravimo ir pan. Kadangi jūs, kaip viršininkas, puikiai išmanote socialinio žaidimo taisykles, negalite leisti, kad darbas nukentėtų - antraip socialinė erdvė tiesiog sugrius ir nebepatenkins jūsų svarbių poreikių, pvz., poreikio uždirbti pinigų. Jūs neleidžiate griauti savo autoriteto (kaipgi tuomet vadovausite?) ir pavaldinius baudžiate. Baudžiate pavaldinius, bet ne draugus ar giminaičius. Nors į barą ėjote su draugais ir giminaičiais. Jei ši formuluotė jums atrodo makabriška, jei tokia tvarka nepatinka ir norisi protestuoti, ir šaukti apie žmogiškus santykius, jūsų socialiniame gyvenime, deja, dar laukia linksmieji kalneliai.

Prie taisyklės, kad būtina atskirti darbą ir asmeninį gyvenimą, anksčiau ar vėliau prieina beveik visi. Tiesiog vieniems patirties - panašių besikartojančių situacijų - reikia daugiau, kitiems - mažiau. Laikydamiesi taisyklės, socialiniame gyvenime apsisaugote nuo asmeniškumų, susireikšminimo ir bereikalingų emocijų, ateinančių iš asmeninio gyvenimo plotmės, o tai reiškia - nuo dramų ir išgyvenimų darbe, taip pat ir dėl darbo užvėrus kontoros duris. Atskirdami darbą nuo asmeninių dalykų rodote pagarbą visai socialinei erdvei ir joje esantiems žmonėms. Dar daugiau: taip galėsite suderinti ir darbą, ir draugus. Žinoma, su sąlyga, kad darbe per susirinkimą nekeršysite savo draugui už tai, kad karaokės vakarėlyje jis dainavo geriau nei jūs.

Beje, mokėti aiškiai persijungti tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, tai yra namų, šeimos ir draugų, nėra veidmainiška. Labai bijome būti pavadinti veidmainiais, bet mes - ne veidmainiai, mes - daugialypiai, kaip ir pats gyvenimas. O gebėjimas atskirti gyvenimo plotmes, jų nesuvelti į vieną rodo, kad esate gyvenimo profas. Tai tik didina aplinkinių pagarbą jums ir rodo jūsų kompetenciją.

Šia tema bus daugiau.