Apie alų, rožes ir... Kalėdas

Toji liekna graži brunetė alų pilsto, gali sakyti, visą gyvenimą: čiaupus sukinėdavo ir tuomet, kai bokalas tekainavo 35 kapeikas, ir dabar, kai jau jos pačios užeigoje vertinamas penkiais litais. Raginame alaus mėgėjus įminti, apie ką ši sakmė?

Tarsi kunigas klausykloje

Ko mes einam į alaus barus? Ogi pabendrauti. O jeigu atėjome be draugų, tai užgulam barmenus. Toji liekna graži brunetė, oi, kiek yra prisiklausiusi išpažinčių: skausmingų, juokingų. Pasitaikydavo ir siaubingai gašlių "pasąmonės srautų", kai klientai tyrinėdavo jos reakcijas. Kartais taip norėdavo pliaukštelėti per marmūzę... "Tačiau niekam nesu išplepėjusi to, ką išgirdau",- tikino moteris. Ir mano, kad už tai nuolatiniai klientai eina paskui ją, kur ji dirbtų: Palangos restorane, alaus bare ar šiandien - savo nuomojamoje užeigėlėje. Ji puikiai pamena ir klientą, kuris atėjo vienas ir prie baro gėrė bokalą po bokalo. Taip ir užmigo. Ką daryti? Šalia jo buvo diplomatas. Barmenė dėl visa pikta pasižiūrėjo, kas jame. Jis buvo kupinas... "vagnorkių". Persigando tokį lobį pamačiusi. Pasikvietė kolegų, kurie padėjo miegantį alaus plempiką nutempti į patalpą su sofa. Paguldė ir užrakino su visu diplomatu. Kai vyriškis atkuto, žinoma, jis buvo "paleistas į laisvę". Kitą dieną jis atėjo su didele puokšte gėlių, saldainių dėže ir buteliu šampano. "Tame diplomate buvo firmos darbuotojų algos",- paaiškino jis.

Gyvenimo pamokos

"Nešu dvylika bokalų iš karto. O ant jų dar užkandžių rinkinukai. Koks aptuisęs maušas ir bando ranką pakišti po sijonu. Dedu dvylika bokalų ant artimiausio stalo ir pliaukšteliu per snukelį. Nepaisydama rango", - juokasi alaus pilstytoja. O, kaip su pakaušusiais vyrais elgtis, jai daug vertingų patarimų yra davęs Simonas Donskovas, su kuriuo dirbo keliose užeigose.

Ir dar vieną mokytoją ji turėjo: " "Vaikeli, niekada nebandyk apskaičiuoti kliento. Aritmetiką visi išmano. Įteikdama tikslią sąskaitą, tu daugiau laimėsi",- patarė. Tačiau kartą, kai alaus bokalas kainavo 35 kapeikas, aplink barą gėrikų buvo trys eilės. Moteris vos spėjo suktis. Kažkuris gėrovas už išgertą bokalą padavė kapeikas, kurias ji, net neskaičiavusi, švystelėjo į stalčių. O jis sėdi ir nesikelia. Barmenė paklausė, gal dar bokalo pageidautų? Ne, jis laukiąs kapeikos grąžos. Barą apgulę vyriškiai pradėjo jam mėtyti kapeikas ir rublius. O aš nubėgau pas kitus padavėjus prašyti vienos kapeikos, kurios kasoje tikrai neturėjau",- ir dabar po daugelio metų "košmarą" prisimena alaus pilstytoja.

Arbatpinigiai

"Anuomet arbatpinigiai nebuvo madoje. Dirbau Palangos užeigoje. Kasmet tuo pačiu laiku joje pasirodydavo kompanija atvažiavėlių iš Maskvos. Aš nežinojau, nei kas jie tokie, nei ką jie veikia. Tai štai iš tos kompanijos susilaukiau arbatpinigių - šimto rublių, kai mėnesio alga - šešiasdešimt aštuoni",- prisipažino moteris. O dosniausi klientai būdavę gėjai. Ypač, kai kurorte vykdavo jų suvažiavimai. Apdovanodavo kosmetika, pėdkelnėm, kas tuomet būdavo didžiausias deficitas. Dideli arbatpinigiai pylėsi nuolat, turbūt dėl tų teisingų sąskaitų, kurias tokias pateikti išmokė didelę patirtį turėjęs padavėjas.

Šimtas rožių nuostabių

"O jau kovo aštuntąją tai alaus bare paskęsdavome gėlėse visos. Mūsų nuolatiniai klientai tiesiog žąsele su žiedais rankose traukdavo į užeigą. Žinoma, toks dėmesys buvo malonus",- neslepia ji.

O kartą ji sulaukė tiek rožių, kad negalėjo apglėbti. Iš smalsumo paskaičiavo, kiek jų? Ogi šimtas. Tokį "gestą padarė" nuolatinis alaus baro klientas jūrininkas, grįžęs iš reiso.

Kalėdos

Prieš kelerius metus moteris, jau susikūrusi savo nedidelį versliuką, kuriame taip pat yra vietos pilstomam alui, skverelyje priešais savo užeigėlę matė benamio mirtį. Prie agonijos garsus leidžiančio vyriškio stovėjo tokie pat vargšai. Šeimininkė iškvietė greitąją, tačiau medikai pribloškė abejingumu. "Felčerė net neprisilietė prie mirštančiojo. Bent jau palengvintų tą išėjimą, jei taip lemta. Juk tas žmogus kažkada mokėjo mokesčius, gal ir gerų darbų yra nuveikęs. Tuomet man jų labai pagailo. Buvo labai šalta žiema. Artėjo Kalėdos. Ir aš "bomželiams" pasakiau, kad juos ir jų draugus gruodžio 23 dieną kviečiu į užeigą papietauti.

Susitariau su kunigu, kad ateitų. Pakviečiau aktorių gražių tekstų paskaityti. Stalus padengiau baltomis staltiesėmis, uždegiau žvakes. Kunigo buvau atsiklaususi, ar galiu savo svečius raudonu vynu pavaišinti. Ką tik buvo pasirodęs "Kalėdinis", - visą labdarinių pietų "fabulą" prisiminė moteris. Benamių atėjo arti dvidešimties. Jie dar prieangyje pradėjo rėdytis iš savo ne paties maloniausio kvapo "ryzų". Bet ponia, pasiryžusi jiems surengti tikrą šventę, paskatino savo išnaras kabintis ant pakabų. "Prie balto stalo susėdo tokie nedrąsūs. Kai paraginau vaišintis, nė vieno ranka nesiekė kalėdinio maisto. Godžiai gėrė raudoną vyną",- liūdnai šyptelėjo moteris. O lygiai po savaitės jos užeigėlė buvo išplėšta...

Jaučiasi laiminga

Alaus pilstytoja, paklausta apie reikšmingiausius savojo gyvenimo įvykius, pirmiausia įvardijo: "Alaus bare susipažinau su savo vyru"... Ir iš karto pareiškė, kad jaučiasi laiminga. Laiminga todėl, kad moka "už save pastovėti", kai kam nors reikia pagalbos, padeda tuo, kuo gali. Ir kad niekada nedarė to, ko nenorėjo.

Alaus taip ir nepamėgo...

Nors visą gyvenimą pilsto alų, pati jo taip ir nepamėgo. Nemėgsta ir degtinės. Bet nėra abstinentė - iki šiol jos "nektaras" - šampanas.

"Mano darbas toks, kad matau, kuo baigiasi kai kurių keliai į alaus barus. Jie tampa greitkeliais į alkoholizmą. Deja, aš ne policininkas, proceso sustabdyti negaliu. Nors esu dėjusi nemaža pastangų bent prilaikyti",- sakė moteris. Tai buvę ir pasikalbėjimai, ir "varymai iš rojaus". Bet tam kartui paklususieji, susirasdavo kitą "rojų". Paklausta, ar klientams įpila alaus ar kokio kito gėrimo "bargan", ji prisipažino visais laikais turėjusi "juodąją" knygą. Ir pabrėžė, kad gal tik kelis kartus tėra pasitaikę, kad kuris skolon pasivaišinęs klientas nesusimokėtų...

Gražina JUODYTĖ