5 kvailystės dėsniai: mokslinis požiūris

K. Čipola ilgus metus tyrinėjo bei analizavo šį reiškinį, kol suformulavo penkis universalius kvailumo dėsnius, veikiančius bet kurioje visuomenėje. Pasirodo, tai kur kas pavojingesnis dalykas, nei mes įpratę manyti...

Pirmasis dėsnis: "Žmogus niekada deramai neįvertina, kiek daug kvailių aplinkui."

Skamba kaip abstrakti banalybė ir snobizmas. Tačiau pats gyvenimas, tikina K. Čipola, įrodo, jog taip ir yra. Kad ir kaip pozityviai jūs būtumėte nusiteikęs vertinti visus žmones, vis tiek neišvengiamai susidursite su štai tokiomis situacijomis:

* žmogus, kuris visada dedasi protingas ir racionalus, pasirodo esąs idiotas;

* kvailiai visada atsiranda pačiose netikėčiausiose vietose pačiu netinkamiausiu laiku.

Antrasis dėsnis: "Tikimybė, kad žmogus kvailas, nėra susijusi su kitomis jo savybėmis."

"Ne vieneri metai stebėjimų bei bandymų mane galiausiai įtikino, kad žmonės nėra lygūs. Vieni tiesiog yra kvaili, o kiti ne. Tai gamtos duotas bruožas, o ne kultūrinis faktorius. Žmogus yra kvailas lygiai taip pat, kaip jis yra rusvaplaukis arba turi pirmąją kraujo grupę. Jis toks gimė Dievo valia, jei norite", - teigia istorikas-ekonomistas.

Pasak jo, išsilavinimas neturi nieko bendro su kvailių kiekiu visuomenėje. Tai esą patvirtino daugkartiniai eksperimentai universitetuose su penkiomis grupėmis: studentų, kontorų tarnautojų, aptarnaujančio personalo, administracijos darbuotojų ir dėstytojų.

"Kai analizavau žemos kvalifikacijos darbuotojų grupę, kvailių skaičius pasirodė didesnis nei tikėjausi, - pasakoja K. Čipola (pirmasis dėsnis). - Aš tai nurašiau socialinėms sąlygoms: skurdas, segregacija, išsimokslinimo trūkumas. Tačiau kildamas aukštyn socialiniais laiptais, tą patį santykį pamačiau tarp "baltų apykaklių" ir studentų.

Dar didesnį įspūdį man padarė tas pats skaičius kvailių tarp profesūros - tiek mažuose provincijos koledžuose, tiek dideliuose universitetuose. Mane taip pribloškė rezultatai, kad nutariau atlikti eksperimentą su intelektualų elitu - Nobelio premijos laureatais. Išvadą patvirtino gamtos valia: tas pats skaičius laureatų buvo kvaili."

Idėją, kurią išreiškia antrasis dėsnis, sunku priimti, tačiau, anot italų mokslininko, ją patvirtina daugybė eksperimentų. Į visą šį "mokslinį reikalą" galima žvelgti su skepsiu ir humoru, galima išvis nežvelgti. Šiaip ar taip, feministės K. Čipolos teoriją turbūt palaikys, mat antrasis dėsnis skelbia, jog kvailių tarp moterų ne daugiau nei kvailių tarp vyrų. Trečiojo pasaulio šalių gyventojams patiks tai, kad išsivysčiusios šalys ne tokios jau ir išsivysčiusios... Vis dėlto antrojo kvailumo dėsnio išvados baugina: ar tu suksies britų elito sūkuriuose, ar išvyksi į Polineziją, ar užsidarysi į vienuolyną, ar sėdėsi kazino tarp parsiduodančių moterų, - visur susidursi su tiek pat idiotų (pirmasis dėsnis).

Trečiasis dėsnis: "Kvailys yra tas žmogus, kurio veiksmai padaro nuostolių kitam žmogui arba grupei žmonių, ir neduoda jokios naudos pačiam veikiančiajam subjektui arba netgi daro jam žalą."

Pagal K. Čipolos teoriją, trečiasis dėsnis reiškia, jog visi žmonės yra pasiskirstę į 4 grupes: prasčiokai (P), gudragalviai (G), banditai (B) ir kvailiai (K).

Jeigu Jonas daro veiksmus, dėl kurių pats patiria nuostolių ir atneša naudos Petrui, jis priklauso prasčiokų grupei (zona P).

Jeigu Jonas daro tai, kas atneša naudos ir jam, ir Petrui, jis yra gudragalvis, nes elgėsi protingai (zona G).

Jeigu Jono veiksmai jam atneša naudos, bet dėl jų kenčia Petras, tai Jonas yra banditas (zona B).

Galiausiai Jonas kvailelis yra zonoje K todėl, kad kenčia ir jis pats, ir Petras.

Nesunku įsivaizduoti, kokio masto žalą gali padaryti kvailiai, patekę į valdymo organus bei įgavę politinių ir socialinių sprendimų galią. Čia reiktų patikslinti, kas būtent kvailį daro pavojingą.

Kvaili žmonės, anot K. Čipolos, pavojingi todėl, kad racionalūs žmonės sunkiai perpranta jų neprotingo elgesio logiką. Protingas žmogus gali suprasti bandito logiką. Banditas racionalus: jis visada siekia kuo daugiau naudos sau. Tačiau jis nepakankamai protingas, kad ją užsidirbtų. Banditas yra nuspėjamas, todėl nuo jo galima gintis. Prognozuoti, kaip pasielgs kvailys, neįmanoma. Jis jums pakenks be jokios priežasties, be tikslo, be plano, pačioje netikėčiausioje vietoje, pačiu netinkamiausiu laiku. Jūs neturite šansų atspėti, kada jis smogs.

Kilus konfrontacijai su kvailiu, protingas žmogus visiškai atsiduoda jo mielaširdystei - jis pakliūva į atsitiktinumų lauką. Jis duoda, kaip sakoma, kvailiui kelią, tai yra užleidžia vietą nenuspėjamam žmogui be suprantamų taisyklių.

Ketvirtasis dėsnis: "Kvailio atakai nepasiruoši"

Netgi tada, kai ataka yra akivaizdi, nuo jos sunku gintis, nes ji neturi racionalios struktūros. Čia yra tai, apie ką Šileris rašė: "Prieš kvailumą net dievai bejėgiai."

Penktasis kvailumo dėsnis: "Nekvailiai niekada deramai neįvertina griaunamojo kvailių potencialo."

Pasak K. Čipolos, nekvailiai vis pamiršta, kad turi reikalų su kvailiais. Jie tai pamiršta visada, visur ir bet kuriomis aplinkybėmis.