2015 metai pailgės sekunde

Pasak astronomės, Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto (VU TFAI) Planetariumo direktorės Danutės Sperauskienės, nors nėra lengva apibūdinti, kas yra laikas, bet jo skaičiavimui nuo seno buvo ieškoma kuo tikslesnių būdų ir vartojamos įvairios laiko skaičiavimo sistemos, o laiko etalonu laikoma sekundė  – 1/86 400 saulinės paros dalis, t. y., Žemės apsisukimo apie ašį laiko dalis. Tuo pagrindu 1884 m. buvo įvestas pasaulinis laikas – nulinio Grinvičo dienovidinio vietinis vidutinis saulinis laikas, nustatomas ir tikrinamas pagal Žemės sukimąsi apie ašį.

Problema iškilo apie 1937  metus, kai buvo aptikti Žemės sukimosi greičio svyravimai ir nustatyta, kad Žemės sukimąsi stabdo Mėnulio ir Saulės sukeliama potvyninė trintis. Todėl para per 100 000 metų pailgėja maždaug 1,5 s. Be to, buvo užfiksuoti ir dėl kitų priežasčių atsirandantys Žemės sukimosi netolygumai. Teko ieškoti kito pagrindo laiko etalonui.

1964 m. Tarptautinis matų ir masių komitetas laiko etalonu patvirtino atominę sekundę – laiką, per kurį atominio laikrodžio cezio izotopo 133 Cs atomai išspinduliuoja 9 192 631 770 virpesių 3,26 cm ilgio banga. Šios sekundės pagrindu 1972 m. buvo įvestas tarptautinis atominis laikas. Jis eina vienodu greičiu ir nepriklauso nuo Žemės sukimosi greičio nevienodumų. Atominį laiką rodo ir mūsų laikrodžiai, jį kontroliuoja Tarptautinis laiko biuras Paryžiuje.

Nustatyta, kad atominis laikas bemaž sekunde per metus atsilieka nuo pasaulinio laiko. Dėl to maždaug kas metai prie mūsų laikrodžių parodymų, einančių pagal atominį laiką, pridedama keliamoji sekundė, siekiant atominį laiką priartinti prie pasaulinio laiko. Tai atliekama gruodžio 31 d. arba birželio 30 d. Tokia laiko skaičiavimo sistema, kuria atominis laikas suderinamas su pasauliniu laiku vadinama pasauliniu koordinuotu laiku. Juo mes ir gyvename.