Žemaitukai - mūsų protėvių palikimas

Daug žirgų žuvo karuose

Žemaitukų arklių augintojų asociacijos pirmininkas Mindaugas Sekmokas, Panevėžio rajone turintis 20-ies žemaitukų ūkį, pasakojo žirgus auginantis jau 15 metų, o ties žemaitukais apsistojo dar ir dėl to, jog ši veislė - nelepi. Žirgai serga kur kas rečiau nei kitų veislių.

M.Sekmokas pasakojo, jog per I pasaulinį karą daug žemaitukų buvo sunaikinta, vykstant II pasauliniam karui vokiečiai labai daug jų išsivarė į Vokietiją, o didžiausią žalą žemaitukams padarė vadinamoji privatizacija. Sunykus kolūkiams daug gyvulių žmonėms buvo duota už pajus, ne išimtis buvo ir žemaitukai, žmonės šiuos veislinius žirgus pardavinėjo net mėsai. Taigi 1994 metais Lietuvoje buvo likę tik 4 veisliniai žemaitukų eržilai ir 26 veislinės kumelės.

O šiandien didelėmis entuziastų pastangomis pasaulyje skaičiuojama 611 šių žirgų.

„Mano tėvelis buvo vienas pirmųjų žirgų sporto meistrų Lietuvoje. Ir man tekdavo dalyvauti įvairiose varžybose, būti su žirgais, tačiau svajonė turėti nuosavą žirgyną išsipildė tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Iš pradžių auginau vieną arklį, paskui jų daugėjo“, - sakė žirgų žinovas. M.Sekmokas tikino, jog anksčiau jo ūkyje veterinaras būdavo dažnas svečias, tačiau pradėjus auginti būtent žemaitukus problemos baigėsi.

„Dabar veterinaras atvyksta dažniausiai tik skiepyti žirgų, nes žemaitukai pasižymi gera sveikata. Jie nesuhibridinti, atsparūs ligoms. Ne veltui šiais žirgais lietuviai jodavo į karus“, - kalbėjo jis.

Pasak pono Mindaugo, norint populiarinti žirgus, reikia juos rodyti žmonėms. Vasarą Žemaitukų arklių augintojų asociacija organizuoja 12 varžybų, kurios remiamos iš asociacijos lėšų. Be to, dalyvaujama ir kitokio tipo varžybose, kurių tikslas - populiarinti žemaitukų veislę.

Žemaitukai - universalūs

„Žemaitukai išskirtiniai tuo, kad tinkami ir sportui, ir žemės ūkio darbams, ir hipoterapijai. Hipoterapija - tai žmonių gydymas šiuo atveju žirgų pagalba. Pas mane buvo susidariusi grupė 5 vaikų, kurie serga cerebriniu paralyžiumi, Dauno sindromu ir kitomis sunkiomis ligomis. Jie atvažiuodavo ir bendraudavo su žirgais, nes arklio judesiai sutampa su žmogaus judėjimo judesiais. Žmogus vaikščiodamas niekada neištreniruoja tų raumenų, kuriuos gali lavinti jodamas. Tokiu atveju žmogus gerina sveikatą, - pasakojo M.Sekmokas. - Tačiau teisinėje bazėje atsirado daug nesuderinamų dalykų, ir ši veikla dabar pristabdyta. Yra daug reikalavimų, į kuriuos reikia daug investuoti. Galbūt pavyks įgyvendinti vieną ES projektų ir ateityje Lietuvos vaikai galės būti gydomi hipoterapijos metodu.“

Pasak minėtos asociacijos pirmininko, deja, mūsų šalyje iki šiol valdžia žirgininkystei skyrė per mažai dėmesio. Tik visai neseniai ji prabilo, jog reikia remti nacionalines gyvulių veisles.

„Juk tai mūsų protėvių palikimas, kurį reikia išsaugoti ir puoselėti. Juk mes visi esame tik kelinta karta nuo žagrės, kitaip tariant, visi kilę iš kaimo, - šypsojosi vyras. - Žemaitukų visame pasaulyje yra tik keli šimtai, o ši veislė - viena seniausių Europoje. Žemaitukai kilo iš tarpanų, žemaitukai į Lietuvą atkeliavo kartu su indoeuropiečiais prieš 5000 metų.“

Prieš pirkdami, įvertinkite galimybes

Žemaitukų arklių augintojų asociacijos pirmininkas akcentavo, jog asociacija labai daug dėmesio skiria žemaitukų veislės grynumui. Kiekvienais metais vyksta žirgų licencijavimas, iš visų bandų atrenkami tik 3-5 eržilai, vyksta kumelių, kumeliukų vertinimai.

„Žmonės dabar turi teisę žemaitukus parduoti užsieniui, tačiau mūsų pozicija tokia, kad veisliniai licencijuoti žirgai liktų Lietuvoje“, - tvirtino M.Sekmokas.

Pasak jo, žemaitukai laikomi nuo Žemaitijos iki Lenkijos sienos, vienoje vietoje visus žirgus auginti būtų pavojinga, nes užėjus pavojingai ligai, žirgams kiltų grėsmė žūti.

„Kai kurie iš žirgininkystės pragyvena, tačiau man tai - hobis, žmona barasi, kad jei ne žirgai, būtume namą pasistatę. Tačiau ką padarysi, aš iš žirgų pragyventi nemoku, man su jais gera, malonu. Aš iš jų gaunu kitką: ramybę, sveikatą, - pasakojo jis. - Noriu padėkoti žemaitukų augintojams, nes jie daro labai didelį darbą, kitą kartą ir skanesnį paskutinį duonos kąsnį išneša, kad tik mylimas žirgas būtų patenkintas.“