Žalčius pražudo žmonės

Nykstant kaimams, vienkiemiams, žalčiai nuo žmonių atitolo, persikėlė toliau nuo akių. Ne tokioje tolimoje praeityje žalčiai sodybose būdavo laukiami. Buvo sakoma, kad namai, kur žalčiai gyvena, yra laimingi. Dar didesnę pagarbą žalčiai turėjo pagoniškoje Lietuvoje. Žaltys buvo laikomas gerąja namų dvasia, globėju ir net gydytoju. Gamtininkai teigia, kad žalčiai mūsų dienomis Lietuvoje nėra reta gyvūnų rūšis, bet daugelis apie juos žinome ne per daugiausiai. Žalčių nesistengiame saugoti, jų bijome, painiojame su vienintele pas mus gyvenančia gyvačių rūšimi - angimis.

Pasak Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistės Dalios Bastytės, Lietuvoje gyvena vos kelios roplių rūšys. Pati egzotiškiausia - balinis vėžlys. Jų yra labai nedaug ir gyvena jie siaurame regione Lazdijų ir Varėnos rajonuose. Gyvačių yra viena rūšis - paprastoji angis. Turime tris rūšis driežų, dvi jų turi kojytes - vikrusis ir gyvavedis, viena neturi. Tai gluodenas, neretai žmonių priskiriamas gyvatėms. Žalčių pas mus yra dvi rūšys. Dažnas - geltonskruostis ir retas - lygiažvynis. Lygiažvynių aptinkama Pietų Lietuvoje, pastebimi prie Čepkelių rezervato. „Prieš dešimt metų lygiažvynių žalčių stebėta Viešvilės rezervate, bet daugiau jų ten niekas nematė. Viena vertus, lygiažvyniai žalčiai yra labai reti, kita vertus, jų gyvenimo būdas yra labai slaptas. Gali būti, kad jie gyvena tarp mūsų, bet mes jų nepastebime. Lygiažvynį žaltį pamatę žmonės, labiausiai jaunimas, neretai galvoja, kad tai gyvatė, nes jie iš tiesų šiek tiek panašūs į angį. Dažnai užpuolami ir gluodenai. Jų yra tekę matyti užmuštų“, - aiškino Lietuvoje gyvenančių roplių žinovė.

Pasak gamtininkės, geltonskruosčiai žalčiai dažniausiai aptinkami Pietų ir Rytų Lietuvoje, ten, kur žemės nederlingos, kur daug pelkučių. „Geltonskruostis žaltys turi ryškiai geltonus skruostelius ir labai aiškiai matomas iš tolo. Nuo gyvatės žaltį atskirti nesunku, žinant du pagrindinius jų skirtumus - raštą ant nugaros ir akių vyzdžių formą. Žalčio vyzdžiai apskriti, o angies - elipsės formos. Angis turi specifinį gyvačiukės raštą per nugarą. Lygiažvynis žaltys taip pat turi pamarginimą per nugarą, bet tas raštas nesudaro zigzago. Angys kartais būna visai juodos ir neturi jokio rašto per nugarą. Dėl to gali būti painiojamos su gluodenu“, - mokė specialistė. Net ir tiems, kurie išsigandę nebemato nei geltonų roplio skruostų, nei rašto ant nugaros, o tuo labiau akių, nereikėtų pulti į paniką. „Gyvatė puola tik tada, kai jaučia grėsmę. Gyvename ne Australijoje, kur gyvatės šoka iš krūmų ir puola žmogų. Mūsų gyvatės yra labai ramios. Įgelti gali tik užmynus. Vaikštant tokiose vietose, kur pasitaiko gyvačių, geriau apsiauti guminius batus ir žiūrėti po kojomis. Per guminį batą gyvatė neįkirs. Net jei ant gyvatės užminsi, ji nešoks ir nesikabins į gerklę“, - ramina gamtininkė.

Anot Gamtos fondo atstovės, būna, kad tose pačiose vietose, kur gamta tinkama, gyvena ir gyvačių, ir žalčių. Jei žalčių aptinkama šalyse, esančiose toliau į šiaurę nuo Lietuvos, jų turėtų būti visoje Lietuvoje. Jei nėra, vadinasi, arba sąlygos jiems gyventi netinka, arba jų nepastebime. Seni žmonės sakydavo, kad sodyboje gyvenantiems žalčiams šeimininkai prie pamatų palikdavę dubenėlius su pienu. Anot roplių gyvenimą pažįstančios D.Bastytės, abejotina, kad žalčiai mėgtų pieną. „Manau, kad žmonės tas legendas sukūrė. Žalčių nesuviliosi ir negyva mėsa. Jie gaudo gyvą grobį. Maitinasi dažniausiai varliagyviais, jei arti yra pelkių. Jų grobis gali būti maži paukščiukai, pelės. Teko matyti žaltį, ryjantį rupūžę. Buvo likusi išorėje tik viena rupūžės koja. Supratęs, kad yra stebimas, žaltys sutriko, atrijo savo grobį ir nušliaužė. Rupūžė taip pat nuropojo savo keliais“, - juokėsi gamtos tyrinėtoja.

Jei jau žalčiai neša sėkmę, o sodyboje jų kaip nėra, taip nėra, gal įmanoma jų kitur pasigauti ir įkurdinti savo sode? Specialistės manymu, to daryti nereikėtų. Didelė tikimybė, kad iš vienos vietos paimtas ir į kitą perkeltas gyvūnas neišgyvens. „Suaugęs žaltys būna jau prisirišęs prie savo vietų ir gali bandyti šliaužti atgal. Be to, laukinio gyvūno paėmimui iš gamtos reikia gauti gamtos apsaugos agentūros leidimą. Nesiūlyčiau gyvūnų nešioti ir dėl to, kad gali plisti ligos, gali ir genetinių skirtingumų skirtinguose regionuose pasitaikyti. Žaltys yra gana dažna rūšis ir jeigu jam vieta bus tinkama, atšliauš pats“, - sakė gamtininkė. Pasak D.Bastytės, žalčius reikia saugoti, nes jie ne tik žmogui nekenkia, bet yra labai svarbūs gamtai.

Tose vietose, kur žalčių yra daug, daug jų žūsta ant kelių. Žalčiai ant kelio dažniausiai patenka dėl kelių priežasčių. Gali šliaužti pasišildyti, o antra - kelias galbūt skiria jų žiemojimo ir maitinimosi vietas. „Sustabdyti šliaužiančius pasišildyti žalčius užtenka sienelių, o migruojantiems tai - ne kliūtis. Jie šliauš palei sienelę ir vis tiek išropos į kelią. Tokiu atveju sienelę reikia įvesti į per kelią iškastą pralaidą“, - sakė D.Bastytė. Pasak gamtininkės, daugiausia problemų ten, kur gyvena daugiausia žalčių. Jų labai daug yra Asvejos regioniniame parke. Gamtininkai šią vasarą prie Dubingių net pastatė sienelę, trukdančią žalčiams tiesiai iššliaužti į kelią. D.Bastytė įsitikinusi, kad daug žalčių žūsta ir dėl vairuotojų sąmoningumo stokos. „Pamačius į kelią iššliaužusį žaltį reikia sustoti ir leisti jam ramiai eiti savo keliais. Žalčiai neturi supratimo, kad reikia bijoti automobilio“, - sako gamtininkė.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“