Veterinarė: parazitai gali veistis ir augintinių širdyse

Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Parazitologinių tyrimų poskyrio vedėja Jolanta Žiliukienė pasakoja, kad katė gali būti kačių askaridžių, toksokarų, taip pat – toksoplazmų šaltinis, šunys mus gali užkrėsti užkrėsti šūnų askaridėmis, taip lamblijomis – žarnyno pirmuonimis.

„Yra šuns širdies ir poodžio parazitas dirofilaria repens. Pas mus buvo du tokie atvejai. Šį parazitą perduoda uodai. [...] Jei apylinkėje yra užsikrėtusių šunų ar kačių, atsiranda tikimybė užsikrėsti ir žmogui“, – teigia J. Žiliukienė.

Tačiau veterinarijos gydytoja Rita Žilinskienė nuramina: „Naminiai gyvūnai, tinkamai prižiūrimi, tikrai neturėtų kelti jokios grėsmės žmonių sveikatai. Tam tereikia elementarių profilaktinių priemonių.“

– Kuo mus gali užkrėsti mūsų augintiniai?

J. Žiliukienė: Katė gali būti kačių askaridžių, toksokarų šaltinis. Taip pat – toksoplazmų, tai pirmuoninė liga, ypač pavojinga nėščiosioms. Galima užsikrėsi ir nuo naminių gyvūnų išmatų, nešvarių rankų, glostant gyvūną. Taip pat – dirbant darže, sode per žemę, nešvarias rankas.

Šuniukas gali užkrėsti toksokaroze – tai šunų askaridės. Šitas parazitas gyvena šuns ar katės žarnyne, bet žmogaus organizme gali apsigyventi bet kuriame organe: ir akyse, ir širdyje, ir kepenyse. Šuo žmogų gali užkrėsti lamblijomis (žarnyno pirmuonimis). Taip pat šunys gali būti užsikrėtę kaspinuočiais. Pavojinga liga echinokokozė – kepenyse atsiranda darinių, pūslių, netgi primenančių vėžį.

– Dar vienas pavojus dėl tinkamai neprižiūrimų šunų – po oda ar net šuns širdyje esantys parazitai. Yra atvejų, kai šių parazitų buvo rasta ir žmogaus organizme. Kaip jie ten pateko? Įtariama, kad galėjo pernešti uodai?

J. Žiliukienė: Yra šuns širdies ir poodžio parazitas dirofilaria repens. Pas mus buvo du tokie atvejai. Šį parazitą perduoda uodai (uodui įkandus). Serga šunys, kartais – katės. Jei apylinkėje yra užsikrėtusių šunų ar kačių, atsiranda tikimybė užsikrėsti ir žmogui. Ši liga buvo nustatyta praėjusiais metais, bet tai ypač reti atvejai, nes žmogus yra atsitiktinis šeimininkas, paprastai mūsų organizme parazitas nesubręsta ir toliau žmogus infekcijos neplatina.

– Kodėl šuniukas ar kačiukas gali kelti pavojų mūsų sveikatai? Kaip reikėtų juos prižiūrėti, kad tokių grėsmių nebūtų?

R. Žilinskienė: Skaičiau straipsnį, kad japonų mokslininkai nustatė, jog vaikai, gyvenantys su gyvūnais, rečiau serga infekcinėmis ligomis negu tie, kurie gyvena be jų. Liaudiškai tariant, „susivakcinuoja“ nuo visų infekcijų, nes kiekvieną dieną kontaktuoja su gyvūnais. Naminiai gyvūnai, tinkamai prižiūrimi, tikrai neturėtų kelti jokios grėsmės žmonių sveikatai. Tam tereikia elementarių profilaktinių priemonių, t. y. sušerti vaistų nuo helmintų (kirminų), sulašinti vaistų nuo parazitų (blusų, erkių ir utėlių). Taip pat būtina nepamiršti plauti rankų paglosčius augintinį ir pan. Šios paprastos priemonės tikrai apsaugo nuo visų baimių.

Kadangi yra perdėtai baiminamasi, norėčiau paaiškinti apie pagrindinius susirgimus, kurie kelia pavojų vaikų ir suaugusiųjų sveikatai. Kalbame apie toksokarozę. Šitų kirminų turi šuniukai iki 6 mėn. Taigi maži šuniukai pavojingi, jeigu jiems nesuduoti antihelmintikai. Todėl rekomenduojama mažiems (iki 6 mėn.) šuniukams kas mėnesį profilaktiškai duoti vaistų nuo kirminų. Suaugusiems šunims rekomenduojama kas 3–4 mėn. Suaugę šunys šitų kirminų nebeturi, tik nėra tiksliai žinoma kodėl. Dalis miegančių lervų lieka ir jų organizme, bet suaugėlių žarnyne nebūna.

Patelės, kalės, vieną kartą užsikrėtusios nuo savo mamos ar aplinkos, gali atsivesti keturias užkrėstų šuniukų vadas. Tie kirminai labai prisitaikę ir parazituoja virškinamajame šuniukų trakte. Toksokarų kiaušinėliai į aplinką patenka su išmatomis ir turi subręsti, tapti invaziniais, kad taptų pavojingi žmonių sveikatai. Tam paprastai reikia tam tikros drėgmės ir šiltesnės aplinkos. Jei sąlygos tinka, kiaušinėliai subręsta maždaug per savaitę. Tačiau namuose paprastai išmatos savaitę nestovi.

Dažniausiai vaikai užsikrečia ne nuo savo augintinio, o nuo užkrėstų smėlio dėžių ar žaisdami žolėje. Todėl labai svarbu rinkti išmatas. Visus kviečiu pirmiausia pradėti nuo savęs ir tų, kurie laiko augintinius, prašau rinkti išmatas, kad būtų saugiau ir vaikams, ir patiems higieniškiau. Žmogus, nenusiplovęs rankų, dažniausiai nuryja kiaušinėlį, nes jo plika akimi nematyti. Tokiu būdu lervutė patenka į kraują ir keliauja žmogaus organizmu sukeldama tam tikrus reiškinius. Ji gali sukelti akių, sąnarių uždegimą ir kitų problemų. Norint šitos ligos išvengti, pirmiausia reikia laiku dehilminizuoti (nukirminti) savo augintinius. Toksokarų kiaušinėliai yra sunkūs, skęsta vandenyje, todėl užtenka nusiplauti rankas po tekančia srove. Katės pavojingos dėl toksoplazmozės.

– Asmens higiena, laikant augintinį, turėtų būti įprasta, kasdienė? Jei, žinoma, augintinis tinkamai prižiūrimas.

R. Žilinskienė: Papildomos higienos namuose greičiausiai niekas nesiima ir perkeltinės tvarkos nesilaiko. Manau, kad tai iš tikrųjų nėra reikalinga. Užtenka bendros higienos – tokios, kokia priklauso (prieš valgį nusiplauti rankas), ir tiek.

– Tikriausiai dažnai taip būna, kad šeimininkas, valgydamas pats, duoda vaišių ir savo šuniui. Kai kurie mėgsta, kaip sakoma, su šunimis bučiuotis. Tai kaip čia su ta higiena?

R. Žilinskienė: Patogeninių bakterijų mūsų aplinkoje labai daug. Žmogaus burnoje ar ant odos, pačiuose namuose (pvz., ant stalo) tų bakterijų turbūt daugiau, negu turi gyvūnas. Tiek gyvūnas, tiek žmogus turi individualią apsauginę imuninę sistemą, kuri saugo nuo plačiai paplitusių bakterijų. Todėl bučiavimasis su gyvūnais, manau, kiekvieno individualus reikalas, nereikėtų į tai kreipti labai didelio dėmesio. Jeigu žmogui tai nepriimtina, jis to nedarys, o jeigu priimtina – neturėjau nė vieno atvejo, kad tai būtų pavojinga.

– Augintinių šeimininkams patariama naikinti ir šunų ar kačių blusas. Tai nėra visiškai nekaltas padarėlis ir jis gali kenkti ne tik šuniui?

R. Žilinskienė: Mūsų klientai, augintinių šeimininkai, neįvertina šitų parazitų blogo darbo. Viena iš dažniausių odos ligų priežasčių yra įvairūs blusiniai dermatitai. Žmonės dažniausiai sako „mano šuniukas blusų neturi“ ar „mano katė gyvena tik namuose, ji blusų neturi“. Noriu visus perspėti, kad blusos yra labai prisitaikiusios ir tik dalis suaugusių blusų gyvenimo vyksta ant gyvūnų. 70 proc. jų gyvenimo vyksta aplinkoje, tuo jos labai skiriasi nuo utėlių.

Blusa, pasimaitinusi ant gyvūno, padeda kiaušinėlius, kurie iškart byra žemyn ir pasiskleidžia su dulkėmis, prilimpa prie grindjuosčių ar kažkur tarpuose, o jei temperatūra ir drėgmė tinkama, gali išgyventi metus ar daugiau. Jos laukia tam tikro momento ir, pajutusios infraraudonuosius spindulius, gyvūno šilumą, neriasi. O tada turi vėl užšokti, kad pasimaitintų. Todėl blusų kiaušinėlių galime parsinešti ir su avalyne. Tikrai būna, kad ir tik namie gyvenantys katinai turi blusų. Siūlyčiau naudoti preparatus nuo tų parazitų, nes blusos perduoda įvairias infekcijas, perneša bakterines ir virusines ligas, taip pat jos gyvūnams pavojingos dėl to, kad, prarijęs besikasydamas blusą, gali užsikrėsti plokščiaisiais kirminais.

Žmogui tai nepavojinga, bet yra pavienių atvejų (kažkur Afrikoje), kad ir žmogus turėjo tą kirminą. Tačiau tai lėmė antisanitarinės sąlygos – gali užsikrėsti ne tiesiogiai nuo gyvūno, bet prarijęs blusą. Visada reikėtų atkreipti dėmesį, kiek preparatai nuo blusų ir erkių veikia. Kačių nagai, užkrėsti blusų išmatomis, žmonėms gali sukelti vadinamąją įdrėskimo ligą: kai katė įdreskia ir užkrečia žaizdą, žaizda pūliuoja. Tai gana sunkus susirgimas.

– Auginantys kates turėtų žinoti ir apie galimas odos ligas?

R. Žilinskienė: Dar norėjau paminėti vieną susirgimą, liaudiškai vadinama „kačių grybeliu“. Šią žmonėms pavojingą ligą dažniausiai sukelia vargšai valkataujantys gyvūnai. Jie yra kaip židinys, tad dažniausiai naminiai gyvūnai užsikrečia nuo valkataujančių. Liga pasireiškia nedideliais odos pažeidimais, pirmiausia – ant letenų, snukio. Paprastai kačių grybelis neniežti. Pastebėjus tokį dalyką, reikia kreiptis į veterinarijos gydyklą.

Dažniausiai žmonės su liga susiduria tada, kai pagaili benamio gyvūno, parsineša į namus, palaiko kokią savaitę, apgydo ir kam nors padovanoja ar atiduoda į globos namus. Taip jie užkrečia savo augintinius, vaikus. Tad, imant tokį gyvūną iš gatvės, reikia būti labai atsargiems. Užsikrėtus žmogui lygiai taip pat išberia odą, atsiranda raudona dėmė pleiskanojančiais kraštais, truputį niežti. Tačiau tai nėra labai pavojinga liga.

– Laidos pradžioje buvo minėta, kad šunų parazitus gali pernešti uodai. Tai išties grėsminga žinia.

R. Žilinskienė: Ačiū dievui, kad mes gyvename Lietuvoje, bet klimatas keičiasi, tad keliauja ir parazitai. Yra viena liga, dirofiliariozė, kurią perduoda tam tikros rūšies moskitai (uodai) – siurbdami kraują, jie į kraują įneša lervutę. Kirminų gali atsirasti ir šuniuko širdyje. Šia liga serga ir žmonės, bet tada lervutės gyvena po oda.

Iš tiesų jau keletą metų moskitų aptinkama ir Lietuvoje. Negaliu tvirtinti 100 proc., bet esu girdėjusi, kad buvo keletas atvejų, kai nustatyta šunų širdies kirminų. Kol kas sunku pasakyti kodėl, bet gyvūnai keliauja, gal buvo išvykę į šiltus kraštus ir atsivežė iš ten, nes dažniausiai tai šiltų kraštų liga, labai sunkiai diagnozuojama ir gydoma, ir Afrikoje daugiausia gyvūnų užmigdoma dėl širdies kirminų.

– Tinkamai rūpinantis namuose laikomo augintinio sveikata, šunų ar kačių platinamos ligos nebus perduotos šeimininkui?

R. Žilinskienė: Kviečiu laikytis būtinosios profilaktikos. Pirmiausia – laiku suduoti vaistus nuo kirminų, netgi rekomenduojame žymėtis kalendoriuke. Reikia naudoti vaistus nuo blusų, erkių, laiku skiepyti. Tada nesusirgs nei gyvūnai, nei žmonės.