Sočiam paukščiui jokie speigai nebaisūs. Pamaitinkime sparnuočius

Ne visada vieniša gulbė yra mirštanti

Gyvūnų globėjų asociacijos prezidentas Vytautas Gustaitis sako, kad skambučiai, raginantys gelbėti laukinius paukščius, šiemet jau pasipylė. Prašymai vaduoti paukščius atėjo iš Alytaus, Varėnos rajonų, Druskininkų, Vilniaus, Pavilnio. Keletą gulbių iš ten gamtos globotojai jau pervežė į neužšąlančius vandenis didesnėse upėse, prie Kauno elektrinės užtvankos, Elektrėnų vandens saugyklos. Dauguma žiemoti liekančių sparnuočių patys čia suskrido arba suskris artimiausiu metu.

Anot V.Gustaičio, kartais panika neturi pagrindo, žmonės tiesiog nesugeba atskirti, kada paukščiai prišalę, nusilpę ir juos reikia gelbėti, o kada ne. Norint atpažinti, ar sparnuočiui iškilo grėsmė, nereikia rizikuoti patiems, eiti plonu ledu jų gelbėti. „Pakanka paukščius pagąsdinti paprasčiausiomis petardomis - jeigu paukštis sveikas, išgąsdintas triukšmo, jis pakils, ims mojuoti sparnais. Pagalba reikalinga tik tiems, kurie nepaskrenda. Jie gali būti sužeisti“, - teigia V.Gustaitis. Pasak jo, antys apskritai nieko nebestebina, jos jau įprato žiemoti Lietuvoje, o gulbė šalti pradeda prie 28 laipsnių šalčio. Jeigu gulbė tupi ant ledo ar sniego, nereiškia, kad ji šąla. Galbūt ji taupo jėgas, kurių šaltu oru reikia daugiau.

V.Gustaičio teigimu, ne tik šiemet, bet ir pernai gyvūnų globėjams neteko rasti nė vienos mirusios gulbės, o tai rodo, kad jos sugeba išgyventi su žmonių pagalba ar be jos. Neretai pavojus keliamas dėl paprasčiausio gamtos dėsnių nežinojimo. „Vasario mėnesį nėra ko stebėtis pamačius vienišą gulbę. Tai gali būti tėvų nuo savo šeimos atskirtas pernykštis jauniklis. Pavasariop gulbių poros pradeda ieškotis lizdo, ir trečias jiems nebereikalingas“, - pastebėjo ir ilgametis gamtos stebėtojas Selemonas Paltanavičius.

Išslaugyti gandriukai galiausiai tampa našta

Anot gamtininkų, vyrauja natūrali gyvūnijos atranka, todėl žmonės neturėtų per daug kištis į jos reikalus. Gamtininkai jau seniai stebi anksčiau nematytą reiškinį, perdėtą globą gandrams. Kaip teigia S.Paltanavičius, kasmet Lietuvoje lieka žiemoti kelios dešimtys gandrų. 10-20 gandrų priglaudė Gyvūnų globėjų asociacija. „Yra tekę sulaukti paradoksalių skambučių. Išsigandęs žmogus prašo nukrapštyti gandrą nuo devynaukščio namo stogo mieste. Klausiu, kaip jis ten pateko? Atskrido, sako žmogus. Kuo galime padėti skraidančiam gandrui? Tegul jis skraido. Matyt, kažkas sutriko paukščio fiziologijoje, jeigu jis neišskrido su savo gentainiais. Vienintelis, kuo galima padėti pasilikusiam gandrui, jį maitinti ir priglausti šaltuoju metų laiku“, - sako gamtininkas. Tačiau tokių, kurie nori priglausti per žiemą gandrą, nėra labai daug. Paprastai rudenį aplink namus su vištomis maklinėjusį gandrą žmonės išsiunčia į gyvūnų prieglaudą.

„Dėl to, kad gandrai neišskrenda, o lieka žiemoti, yra kalti patys žmonės“, - teigia ir Gyvūnų globėjų asociacijos vadovas V.Gustaitis. Jis įsitikinęs, kad iš lizdo išmestus gandriukus žmonės be reikalo visomis pastangomis globoja ir tikisi, kad jų išslaugyti sparnuočiai rudenį prisijungs prie šeimos ir išskris. Dažniausiai taip nebūna, dėl to ir atsiranda tie gandrai klajokliai.

Maitinti reikia, kai reikia

Gamtininko S.Paltanavičiaus teigimu, žmonės teisingai daro prie savo namų lesindami mažuosius paukštelius. Bet tie maitinami esą tik vienas procentas iš tų, kurie per žiemą glaudžiasi miškuose, palaukėse. Šiųmetinė žiema kol kas negili, miškuose sniego visai nedaug, todėl maisto paukšteliams susirasti nesą sunku.

S.Paltanavičių stebina žmonių polinkis laukinius paukščius išnaudoti savo laisvalaikiui paįvairinti. Daugelyje kurortų, laisvalaikio vietų antys ir kiti vandens paukščiai lesinami vasarą, rudenį, paukščiai įpranta būti maitinami. O štai žiemą, kai žmonių pagalbos sparnuočiams reikia labiausiai, maitintojų nebelieka. „Ne rudenį ir ne vasarą reikia paukščius lepinti, o žiemą, kai jie tikrai neturi iš kur pasiimti maisto“, - teigia gamtininkas.

Parengta pagal dienraštį „Respublika“