Pasiutęs gandras terorizuoja kretingiškius

Jau­nas rau­dons­na­pis taip įsi­jau­tė į ko­lek­ty­vi­nių so­dų prie­igų cer­be­rio vaid­me­nį, kad vie­ti­niams gy­ven­to­jams ne­be­duo­da ra­my­bės ir juos te­ro­ri­zuo­ja sa­vo keis­tu, ne­paaiš­ki­na­mu el­ge­siu.

Pa­ukš­tis be skru­pu­lų ap­žiū­ri­nė­ja prie vie­no sta­to­mo na­mo at­vyks­tan­čią ma­ši­ną, sna­pu stuk­se­na į jos stik­lus, už­si­ropš­čia ant sto­go, vaikš­ti­nė­ja ant jo lyg po pie­vą.

„Na, keis­tuo­lis, ir tiek. Kai­my­nai ne­be­ga­li net ma­ši­nos ra­miai pa­sis­ta­ty­ti: kai tik at­va­žiuo­ja, tas gand­ras – jau ir ant sto­go. Ir ne­bi­jo žmo­nių, tik prie pat pri­ėjus plas­te­lė­ja į šo­ną. Ta­čiau ma­ši­ną vis vien ten­ka plau­ti. O dar ir par­duo­tu­vės lan­gus ap­kū­lė. Ka­ria­vo pats su sa­vi­mi, dau­žė sna­pu sa­vo at­vaiz­dą tol, kol krau­jais ap­si­taš­kė. Pa­vaikš­čio­jo die­ną kru­vi­nas ir vėl kvai­lio­ja“, - LŽ pa­sa­ko­jo vie­na so­dų gy­ven­to­ja.

Esą mais­to pre­kių par­duo­tu­vė­lės su di­de­liais lan­gais šei­mi­nin­kai ne­be­ži­no, kaip ir gin­tis nuo to­kio ka­rin­go pa­ukš­čio.

„Gal tink­lu tuos lan­gus ap­deng­ti? Gy­ve­ni­me ne­su ma­čiu­si, kad gand­ras taip elg­tų­si. Pa­pras­tai jie yra la­bai tai­kūs pa­ukš­čiai, ke­le­tas po­rų jų pe­ri so­duo­se, vaikš­ti­nė­ja po pie­vas, var­liau­ja, žio­gau­ja. O ši­tas... Dau­žo lan­gus, vaikš­to ant au­to­mo­bi­lių sto­gų, dar ir sta­ty­bi­nin­kus pri­žiū­ri. Kai jie plu­ša sta­to­ma­me na­me, gand­ras užs­kren­da ant aukš­čiau­sios sta­ty­bų vie­tos ir juos ste­bi, kaip koks „pra­ra­bas“. La­bai keis­ta“, - šyp­so­jo­si kre­tin­giš­kė.

Ji juo­kais svars­tė, kad ši­tas gand­ras vai­kų ne­at­neš tol, kol ne­bus pa­sta­ty­tas na­mas.

Ven­tės ra­go or­ni­to­lo­gi­nės sto­ties va­do­vas Vy­tau­tas Ju­sys LŽ tei­gė ne­tu­rin­tis pa­aiš­ki­ni­mo, kas ver­čia bal­tuo­sius gand­rus taip elg­tis.

„Kas­met man dėl pa­na­šių „te­ro­ris­tų“ skam­bi­na žmo­nės ir klau­sia, ką da­ry­ti? Šį pa­va­sa­rį vie­nas toks chu­li­ga­nas Dre­ver­no­je siau­tė­jo, da­bar dar Kre­tin­go­je. Na, ma­tyt, kaip yra tarp žmo­nių to­kių, ku­riems psi­chi­ka pa­kri­ku­si, taip ir pa­ukš­čių pa­sau­ly­je. Keis­ta, ta­čiau to­kie at­ve­jai mums dau­giau­sia ži­no­mi tik bal­tų­jų gand­rų pa­sau­ly­je. Tie­sa, dar esa­me fik­sa­vę ne kar­tą, kaip bal­to­sios kie­lės su sa­vo at­vaiz­du ka­riau­ja ma­ši­nų veid­ro­dė­liuo­se“, - pa­sa­ko­jo pa­ukš­čių ste­bė­to­jas.

Anot jo, lo­giš­kai ag­re­sy­vų gand­ro el­ge­sį bū­tų ga­li­ma pa­aiš­kin­ti dėl hor­mo­nų, po­ra­vi­mo ins­tink­to ir te­ri­to­ri­jos gy­ni­mo.

„Dre­ver­no­je, pa­vyz­džiui, tas iš­pro­tė­jęs gand­ras tu­rė­jo ir pa­te­lę, ta­čiau vis tiek vi­sus pul­di­nė­jo. Ma­tyt, čia kal­tas ir jau­nas pa­ukš­čio am­žius. Juk ir mū­sų, žmo­nių, pa­sau­ly­je pa­aug­liai pri­dir­ba ne­paaiš­ki­na­mų ei­bių ir yra šiek tiek iš­pro­tė­ję. Pa­tar­ti ga­liu ne­bent vie­na: su­gau­ti to­kį gand­rą ir nu­vež­ti ke­lias­de­šimt ki­lo­me­trų į sau­gią vie­tą, pa­leis­ti, kur jis nei sau, nei ap­lin­ki­niams ne­pa­kenk­tų“, - svars­tė V.Ju­sys.

Jis pri­mi­nė, jog ag­re­sy­vu­mas bū­din­gas la­biau ne gand­rams, bet gul­bėms ne­by­lėms.

„Jos itin ar­šiai gi­na sa­vo liz­do te­ri­to­ri­ją. Yra pa­si­tai­kę net at­ve­jų, kai gul­bė nu­skan­di­no be­si­mau­dan­tį žmo­gų, li­po jam ant gal­vos tol, kol plau­ki­kas pri­gė­rė. Su gul­bė­mis ge­riau ne­žais­ti. Na, o gand­ras taip pat tu­ri stip­rų sna­pą“, - tei­gė V.Ju­sys.